Ulrich de Jungingen kryžiuočių d. mistras.
D. L. K. Vytautas
sassssra
J. Jagaila 1. k.
1410—KOVA TIES ŽALGIRIU.—1910
Mušis ties Žalpiais Gruenvaldu 1410 m.
Gražus vasaros rytas; saulė, kildama augštyn, gė
jai pradeda kaitinti geležinius kryžiuočių rubus; bet jie,
nieko nežiūrėdami, palengva, kaip juodas debesįs, lei
džiasi pakalnėn, artinasi prie mūsiškių, kurie stovi, ne
krutėdami, pamiškėje, pavėsyje, laukdami tiktai Vytauto
žodžio pradėti mūšį. Vytautas dar neliepia mūšio pradėti,
bet vienplaukinis, kad geriau visi jį pažintų, kaip paukš
tis, skraido tavo žirgu iš vieno galo kariuomenės antran,
žiuri, ar visi gerai prisirengę; nustodamas prieš atskirus
pulkus, įsako kiekvienam, kas reikia daryti per mūšį, pri
primena visiems, kaip juos anksčiau mokė mušties, įkal
binėja, kad nebūtų bailus, kad nesigailėtų savęs, nurodo,
kad atėjo diena ant amžių nusikratyti nuo savęs baisius
plėšikus, geidžia kuogreičiausia parodyti, kad nepadary
sią gėdos garbingajam savo vadui.
Prisiartino kryžiuočiai. Viskas prirengta; reikia
pradėti mušis, — tiktai Jagaila visa trukdo: mat, iš-pat
ryto, užsidaręs sau koplytėlėje su artimaisiais ponais ir
kunigais, meldžiasi, nieko neliepia, nieko nežiūri, kas kur
dedasi. Vytautas, kelius kartus pats prijodamas, ragina
greičiau maldas baigti, ir vos paspėja prieš pačią mūšio
pradžią pritraukti juos prie darbo. Prasideda mušis. Pra
deda jį kryžiuočiai, užpuldami ant lietuvių kariuomenės,
stovinčios po dešinei pusei. Baisus armotų trenksmas kuo
nepražudo mųsų, nes nepripratę prie jo totoriai ir dalis
mūsiškių pasileidžia bėgti, painiodami kariuomenės eiles.
Jau kryžiuočiai rengiasi vyti ir juos kapoti, bet kiti pul
kai užstoja jiems kelią, ir kaip mūras, nesijudina iš vietos.
Kryžiuočiai, perpykę, užpuola ant jų, nori juos iškapoti
kuogreičiausia, o tie stovi ant vietos ir ginasi: tiktai kar
dai ir kirviai švaistosi, nuolatos pakeliami ir nuleidžiami,
ir kiekvienas toks kardų ir kirvių nusileidimas guldo kry
žiuočių eiles. Tuotarpu pradeda mušties ir lenkai; sumi
šusios eilės atsilaiko.
Ilgai mušasi vieni-antrų neįsiveikdami, bet kry
žiuočiai privargsta po geležiniais savo rūbais. Nauji len
kų pulkai, dar nenuvargę, pradeda mušties: viršų imamu
siškiai. čia greitieji bėgikai, matydami, kad niekas pas
kui juos nebesiveja, sugrįžta, ir iš visų pusių apstoti kry
žiuočiai pamatė, kad paskutinė jų diena atėjo; nebe mu
šis jau, o kryžiuočių pjovimas prasidėjo. Krito jie, kaip
žolė, dalgės plaunama, ir nei kryžius, jų nešiojamas, bet
per tiek laiko po kojų mindžiojamas, nebeapgynė jų nuo
mirties. Mažas tiktai būrelis paspėjo namo parbėgti ir
duoti žinią, kad viskas pražuvo... O lietuviai jau vėlai
vakarą, suėmę gyvuosius kryžiuočius, susikūrė ugnis ir
linksmai užgiedojo: “Dievo Gimdytoja, linksminkis!”
Taip tat pasibaigė vienas didžiausių ir garsiausių
mūšių, kur iš abiejų pusių mušėsi apie 300.000 žmonių, o
krito ant vietos daugiau kaip 100.000. Tas mušis Vytau
tui davė amžiną garbę, o kryžiuočiams prapultį; patįs vo
kiečiai prisipažįsta, kad šita diena buvusi paskutinė kry
žiuočių garbei ir galybei, ateinanti gi diena rengė jiems
gėdą, nužeminimą ir amžiną paniekinimą.
Apie Lietuvos kariuomenės skaitlių pas lenkų isto
rikus stokuoja žinių. Daugumas jų tiesiog teisinasi, kad
nežino. Szainocba sako, kad buvę skaitoma Lietuvos ka
riuomenės 40 ženklų (kožnam ženkle po 1.000 žmonių),
j.ai, valyg jo, Lietuva tai karei pastatė 40.000 kareivių;
D. L. K. Vytautas.
bet toliaus ant to pat puslapio Szainocha vėl pats sau
prieštarauja, sakydamas, kad iš tų 40 ženklų — 18-os bu
tą vien iš Lietuvos apskričių Trakų, Vilniaus, Gardino,
Kauno ir Lydos, likusieji gi ženklai buvę iš rusų ir toto
rių. Jaigu lietuvių kariuomenės buvo 18.000, tai ant kitų
dalies, anot Szainochos, išpuolė tik 22.000 žmogysčių, —
kur gi liko tie 30.000 totorių, apie kurių skaitlių visi is
torikai, — patsai Szainocha kalba?!
Naktį iš 14 į 15 Liepos pakilo didelė audra su vėt
ra. Ant rytdienos Jagaila norėjo šėtrose po Donbrowno
išklausyti Mišių prieš kelionę, bet turėjo atsižadėti to, ka
dangi vėjas nedaleido ištiesti tam tikrą šėtrą. Priegtam
Vytautas meldė karalių negaišti su malda, idant netruk
dyti kelionės. Tokiuo budu armija pasidavė dvi myli į
šiaurius ir atsidūrė arti kaimų Legdau ir Faulen — šaly
je Gruenvaldo ir Tannen&ergo ir užėmė vietą slėnyj palei
i
f irią tarp dviejų ežerų: Donbrovos iš kairės ir Luben iš
ešinės pusės.
čia tapo pastatytos šėtros laikyti dievmaldystę. Į
tą šėtrą įėjus Jagailai atbėgo vienas kareivis su žinia, kad
nuo Gruenvaldo pasirodęs priešas; paskui tą žinnešį tuoj
sekė antras, trečias ir ketvirtas su žiniomis, kad priešų
skaitlius vis didinasi. Tos žinios išklausę lenkų patarmi
ninkai ir vadovai nusprendė, nepradedami kovos, laukti
pradžios nuo kryžiuočių. Tuomtarpu Jagaila ramiai besi
meldė ir klausydamas dviejų Mišių dar vylėsi, kad kry
žiuočiai, pripažinę teisingumą lenkų reikabvimo, sueitai
kįs be kovos. Jagailai besimeldžiant kaskits užėmė pirmą
vietą ant karės lauko. Tai buvo Didis Vytautas Keistu
taitis, svarbiausias Žalgirio dienos karžygis. Lygiai smar
kus, kaip karalius lėtas, jis ėmė rengti kariuomenę kovai,
statyti armijos skyrius, išdavinėti priešmušio paliepimus.
Kova prasidėjo 3 valandoje po pietų. Dešinis lie
tuvių sparnas pasirengė pirmiaus sutikti priešą.
Vokiečiai nuo kalno su visa spėka sviedėsi ant lie
tuvių; ta spėka buvo juo smarkesnė, kadangi nuo kalno
lengviaus užpulti slėnyje esančius. Per visą valandą kan
kinę kits kitą tiedvi nelygi mini (vokiečių 83.000 prieš
40.000 lietuvių), kolaik dvigubas vokiečių skaitlius ne
pastūmė lietuvių iki Lubeno ežerui, kur neužilgo pasise
kė teutonams įsismeigti į vidurį lietuvių kolonos ir per
skirti ją į dvi dali. Taip perskirti lietuviai negalėjo išlai
kyti priešų spaudos ir viena jų dalis, ypač kairi, sukapota
ant vietos galvą padėjo, antra gi turėjo traukties, idant
pavesti savo vietą dar nepailsusiems lenkams.
Lenkiška kariuomenė su naujomis spėkomis sutiko
vokiečių galybę jau nemažai lietuvių susilpnintą. Jiems
susikibus laimė sviro tai ant vienos, tai ant kitos pusės.
Lenkiškas kariuomenės sparnas buvo arti pragaišties, jau
į kryžiuočių rankas pateko didis viešpatystės ženklas ir
jie jau buvo užgiedoję giesmę “Christ ist erstanden”, kuo
met pasirodė ant kovos lauko trečias ir paskutinis armijos
sparnas — samdyta kariuomenė. Lyg iš naujo prasidėjo
baisus mušis ant “žūt ar būt”. Galutinai to mūšio likimą
atsvėrė lietuviai, kuriuos pirmiaus kryžiuočiai išblaškė ir
nustūmė prie ežero Luben; jie drauge su totoriais priėmė
lenkus ir išvien su jais pergalėjo vokiečius.
Tiktai maža vokiečių dalelė gavo pabėgti; 40.000
jų gavo galą ant Gruenvaldo laukų, kitatiek pateko į len
kų rankas kaipo imtiniai.
Gruenvaldo kova tęsėsi tik 3 — 4 valandas. Sau
lei leidžiantis .Tagaila užjojo ant kalnelio, mūšio vietoje,
kur jį sutiko kaltininkas tos dienos pergalėjimo — Vy.
tautas. Per visą laiką be paliovos bastėsi jis tarp lietuvių
ir lenkų kariuomenės, visur jis buvo pirmas, visoms ar
mijos dalims jis paskyrė vietas, progą ir eilę, valdydams
visus mūšio judėjimus.
Iš visko augšeiaus minėto aišku, jog tik Vytauto
strategiška išmintis ir narsumas lietuviškos kariuomenės,
pradėjusios ir užbaigusios kovą ties Gruenvaldu, išgelbė
jo Lenkiją nuo amžinos prapulties, jai kryžiuočių pa
rengtos.
Aukščiau matomas ir toksai didumo paveikslas,
tiktai spalvuotas, galima nusipirkti “Kataliko” Re
dakcijoje už 25c. Su prisiuntimu j kitur 30c.