OCR Interpretation


Katalikas. (Chicago, Ill.) 1899-19??, July 13, 1911, Image 6

Image and text provided by University of Illinois at Urbana-Champaign Library, Urbana, IL

Persistent link: https://chroniclingamerica.loc.gov/lccn/sn00062053/1911-07-13/ed-1/seq-6/

What is OCR?


Thumbnail for 6

. - LIESOS.
V), K. Margaritos panos.
14. P. Bonaventūro V.
15. S. Henriko c.
16. N. 6 savaitė po Sekminių.
17. P. Aleksejaus išp.
18. U. Simeono.
19. S. Vincento Pauliečio.
Škapl. P. M.
Redakcijos Paiemijimai.
“Kovos” 26 numery
“Svarbiose žiniose” tarp
kitko randame trumpai pa
minėta ir apie pirmojo ir
vienatinio socijalisto kon
gregmano, p. Bergerio pir
^guąją kalbą Jungtinių Ame
rikos Valsčių kongrese.
“Kova” rašo, kad Berger
nustebinęs kongresą savo
gilia žinysta politikinės eko
nomijos ir visuomeninių
santykių šiame krašte, to
delei, esą, visi atstovai
(kongresmanai) jam karš
tai rankomis ploję. Kon
gresmanas Berger savo tą
“žymią” kalbą pasakęs bir
želio 14 dieną.
* «
Kas tiesa, neteko mums
tos kalbos išgirsti, todėl
naudojamės kitais laikraš
čiais, kuriuose tasai “mil
žinas” su savo kalba pla
čiau aprašytas. Pavyzdžiui
imsime kair patį “Russkove
Siuvo”, Xe\v Yorke išeinan
tį. Minėtame pirmeivių
(anaiptol ne kapitalistų!)
laikrašty rašo nekoksai
Okuncov apie p. Bergerio
kalbą. Štai nekurios
straipsnio ištraukos:
“Birželio 14 dieną atsto
vų Bute pasakė savo pir
mąją kalbą pirmasis socija
listų atstovas Viktoras Ber
ge r. Jis nieko naujo neiš
reiškė; jo kalboje nesimatė
gilesnės minties nei logikos;
nebuvo jinai nei socijalis
tų tikybos simbolu; jinai
buvo panaši į agitacijinę
prakalbą, kokia galima iš
girsti ant kerčių gatvių
v.-Xew Yorko didmiesty, kurį
oratoriai netiek kalba, kiek
šūkauja ir mušasi sau į kru
tinę. Kapitalo atstovai,
buržujai, išklausę atidžiai
Bergerio kalbos, ėmė ranko
mis ploti. Jie lukeriavo iš
Bergerio lupų žaibų ir
griausmų, kadangi pirma
sis socijalistas ten kalbėjo,
bet...”
Toliau dar aiškiau:
“Pirmasis socijalistas
Vongresmanas pirmoj savo
kalboj pasakojo ne prieš ta
rifą, kaip tai reikalauja jo
partijos programas,bet prieš
ateivius, ypač prieš armė
nus, slavus ir rusus, kurie,
žinomas dalykas, ne nuo
saldaus gyvenimo bėga į
čionai.”
“— Musu fabriku pro
duktai — pasakė Berger —
drūčiai apsaugojami augštu
tarifu, kuris kaikada pasie
kia 2.000 nuošimčiu. Tode
lei gi mus pramonininkai
visai neapsaugoti. Atvirkš
čiai. Pastaraisiais 20 me
tais šian kraštan atgabenta
milijonai slavų, italų, grai
kų, armėnų ir rusų darbi
ninkų tik todėl, kad jie ma
žiau reikalauja savo pra
gyvenimui. Ir šitie taigi
ateiviai išstūmė ameriko
nus, anglus, vokiečius ir ai
rius iš “šapų”, fabrikų ir
kasyklų... ir iš plieno įstai
gų... Pirm 30 metų darbi
ninkai kur gaudavo už die
nos darbą 10 — 15 dol.,
šiandie tie ateiviai pasika
kina 1 dol. 75 centais už 11
vai. dienoje, dirbant 7 die
nas savaitėje.”
Okimcev tą Bergerio kal
bą pavadina šovinizmu ir
niekybe, kadangi jinai lau
žo socijalizmo pamatinius
principus ir neatsakanti tei
sybei. O “Kova” džiaugia
si tuo “svarbiuoju” atsiti
kimu ir Bergerio “gilia” ži
nysta politikinės ekonomi
jos. Ne veltui jis už tokią
kalbą kongresmanais kapi
talistais ir pagirtas, jei jis
ėmė pusti su visais kitais
darbininką priešais vienon
dudon.
Nieko nepadarysi. Vie
naip teorijoje, .kitaip prak
tikoje.
*
* *
Nesenai “Katalike” mi
nėjome, kad Shenan
doah, Pa. pasimiręs a. a.
Kazys Radzevičius, pasilai
kantis žmogus, ilgus metus
buvęs S. L. R. K. A. iždi
ninku. Nuden teko pa
tirti, kad mirusio Kazio kū
nas nepriimtas net į bažny
čią, kadangi nebuvęs atlikęs
velykinės išpažinties, o tąi
po pasielgęs tik delei suiru
čių savo parapijoje. Mat
su klebonu nebūta sutiki
mo ir daugumas parapijom;
apleidę šiemet išpažintį.
Taigi velionis palaidota be
bažnytinių pamaldų.
* -
* *
“Darb. Vilty j” tuo tarpu
randama likusios našles
Radzevičienės padėkojimas
visiems prisidėjusioms ir
dalyvavusiems, jos vyro šer
menysę. Be to karčiai ir
perdaug karčiai dėkojama
kunigams, kurie mirusio
lamo nenorėjo priimti į baž
nyčią ir už nabąšninko dū
šią atlaikyti pamaldas. Gir
di, o jus kunigėliai nedėkin
gieji, kur jūsų visa užeiga
buvo? Ar ne pas a. a. K.
Radzevičių, kada koks iš
kur atsibastėt, ar neradot
pirmos vietos pas K. Radze
jvičių, ir taip už tą visą ge
rą jam užmokėjote, kad ne
įleidote per savo intrigas į
tą šventinyčią, kurią jis
rengė ir daugiausiai ant jos
aukojo, nebuvo vietos jam
atiduoti paskutinį patarna
vimą.
Komentarijai nereikalin
gi.
»
* »
“Draugas” visuomet, at
sitikus progai, išsijuosęs
tvirtina, kad kurioj vieš
patystėj nėra karalių, carų
ir abelnai valdovų, ten gy
ventojams esu labai bloga,
kadangi gyventojams laimę
tegalinčios suteikti tik mo
narchijos. Antai savo
“Pastabose” (No. 30) ra
šo, kad pastarosios revoliu
cijos nei Turkijoj, nei Por
tugalijoj neatnešusios gy
ventojams laimės. . Gyven
tojams buvę geriau viešpa
taujant Turkijoj senam te
rionui Abdul Hamidui, o
Portugalijoj — vaikėzui
Manueliui. “Draugas”, be
abejonės, panašiai tvirtintų
ir nupuolus Rusijoje auto
kratui carui. Kas tiesa,
Portugalijos naujoji vy
riausybė nedorai elgiasi ko
vodama prieš Bažnyčių, te
čiau negalima tvirtinti, jo
gei ten gyvuojant monar
chijai, gyventojams buvo
rojus.
* ' I
*
Šiais metais suėjo 25 me
tai, kaip pradėjo rašyti ži
noma lenkų apysakininke
Marė Radzevičiūtė. Varšu
vos inteligentai, jos talento
gerbėjai, iškilmingai pami
nėjo tų dienų. Kitur te
čiau lenkų visuomenė buvo
kaipir pamiršus Radzevičiū
tės jubilejų. Radzevičiūtė
ypač mėgo rašyti apysakas
j iš lietuvių gyvenimo. Kai
i kurie jos veikalai išversti
ir lietuvių kalbon, kaip tai
“Dievaitis”, “Žemių dul
kės” ir kiti.
DAR DELEI LAIKRAŠ
TININKŲ SUVAŽIA
VIMO.
Kaip matyti iš daugumos
musų laikraščiu atsiliepimo,
laikraštininkų suvažiavimas
šiemet įvyks. Apibriežimui i
tikslų, ideos ir abelnai nu
rodymui aiškesnės, plates
nės ir vaisingesnės to laik
raštininkų suvažiavimo pro
gramos, čia paduodama ke
letas punktų ir nurodymų,
kurie gali kiek patarnauti
uždėjimui stipresnių pama
tų musų laikraštinininkų ir
visuomenės veikėjų organi
zacijos.
Kitokio savytarpinio su
bartinim
animo, j;
nes darbi;
kalbejim-^'
su visu
apsireišk
mes dar
turime
ag. kito pa
iii visuoiuo
mvnvmo. ap
dinimo, mu
gyvenime
tyrinėjime
e beveik ne
mušti visos
laduuštijbšr|y jus gyvo žo
džio. Skleidžiamas gyvas
žodis, jaigu jis yra tikru, at
viru išreiškimu sumanymo
minčių, pašto vii ir pertik
rinančiu visuomenės norų
balsu tuomet jis nėra tuš
čias, bet yra -nurodančiu,
traukiančiu prie įvykdini
mo gyvenimai!, realizacijos
kokio-nors sumanymo,- ideos
ar minčių. Gyvas žodis ne
ša su savimi išaugusias ir
iš gilumos Veikiančios dva
sios išgautas mintis. Bet;
kuomet tų minčiii ir suma
nymų įvykdinimas gyveni
man, realizacija priguli ne
nuo vieno tiktai asmens va
lios, bet nuo solidarinių
minčių ir veiksmo vi
so, ar bent didžiu
mos to tarpo, kurin tas
sumanymas yra kreipiamas,
kuomet veikia ne vienatos
valia, bet valia to tarpo,
kuris nori kų-nors ivykdin
ti, pašaukti’ gyveniman —
tuomet tai pavienios to tar
po vienatos turi pradėti
skleisti, aiškinti tokias min
tis, kurios paleistos gyvu žo
džiu turi kovoti, taikintis
prie įvykcĮinimo, prie reali
zacijos, prie gyvasties.
Jaigu mes jau priaugome!
prie plataus visuomenes gy
venimo, jaigu :mes jau gali-i
me turėti kultūringą visuo
menės gyvenimą, tai būti
nai turimą tikėti į tą didžią
galybę gyvojo spaudos žo
džio, kuris šiandie kultū
ringąją tauta^y-venime lo
šia labai, laflPaugštą ir di
delę rolę. Rodosi, šiandie
nerasi tokio šviesesnio žmo
gaus, kuris visiškai nepri
pažintą to galingojo spau
dos ginklo. Kultūringos
visuomenės psychologija
yra taip jautri, kad gyvas
žodis joje tankiai padaro
tikras perversmes, jai už
tenka vieną spaudoje atsi
spindancią ir paduodamą
gyvenimo apsireškimą,
idant ji išsidirbtą savyje
tam tikrą sprendimą, link
mę ir veikimą. Čia negelb
sti net amžiais įsigyvenę
papročiai — visuomenės
linkmė jos noras ir įsitikini
mas ilgainiui sugriauna vi
sus netikusius, nevaisingus
ir gyvenimui nereikalingus
papročius, tvarkas, institu
cijas, ką mes aiškiausiai
kasdiena matome ir kame
didžiausią rolę musą dieno
se lošia gyvas žodis, spau
da.
Ieškoti tarpe musą šir
dies ir dvasios harmonijos
butą bergždžias ir bereika
lingas darbas. Įvairią vi
suomenės sluogsnią, jos tar
pą ir atskirą yienatą į įvai
| rius gyvenimo klausimus
kritiška pa žvalga yra netik
naudinga, bet tiesiog būti
nai reikalinga ir neišvengia
ma. Betiką tame atžvilgy
je mes matome pas save,
tarpe musu? 'Toji kritiška
pažvalga pas mus apsireiš
kia begaliniam šarlataniz
me, suvaikėjime, egoizme,
hipokryzijoj, 1 plunksnos
prostitucijoj, kas jau su
prantama įneša didžiausią
betvarkę ir anarchiją į va
dovaujančias mintis musą
plunksnos darbininką. Ro
dosi, tą dezoi
musu plunksnos i
spaudos auardj
liūgą plį|
nes jai
fc iją
ir visą
ereika
iškinti,
sveikai
nanąs žmogus te-siog pro
cstuoja prieš tą pažemiui
ną, nupuldimmą ir piktą
;usinaudojimą spaudinio
iodžio. Pas mus visiškai
tiegodojaiUa, nesiskaitoma
ir net ignoruojama svetima
mintis, svetimas sumany
mas ar darbas, neprisilaiko
ma jokios etikos ar doros
supratimu.
Iš tą visų ir dar daugy
bes kitokiu atžvilgiu išei
nant, mums reikia sujung
tomis, solidarinėmis spėko
mis kovoti prieš tą nuodi
jančią, bjaurinančią ir tam
sinančią žmogaus dvasią ir
protą spaudos demoraliza
ciją
Pirmiausiai lietuvių spau
da išeivijoj turi tarnauti
platiems lietuvių išeivijos
sluogsniams. Musų spau
dai turi rūpėti išeivijos ge
rovė, jos realiniai, butini
gyvenimo reikalai.
Lietuviij spauda turi pla
čiai aprėpt leituvių gyveni
mą, rimtai, su pa godone tu
ri apginti visą tą, kas yra
kilta, teisinga, kame yra
supratimas plačių atmainų,
įvairių gyvenimo siekių ir
kelių, kaip ir idėjų, dvasiš
kų pąžvalgų ir viso tikro
dvasios maisto, kas — be
jokių išėmimų — turi būti
toleruojama ar rimtai kri
tikuojama ir pagodojama.
Turi būti plačiai atsižvel
giama į visą gyvenimo tur
tingumą ir jo įvairumus.
Lietuvių spauda pirmiau
siai turi būti žmonių moky
toja, užstojanti jiems mo
kyklą ir knygą, kurių žmo
nės beveik nežino. Spau
da turi gaivinti žmonių dva
sią ir sanmonę, šviesti, duoti
patarimus, kreipti juos ton
pusėn, kame spindi tiesa,
užsitikėjimas, žmonių labui
darbas — kame matoma
ateitis. Gerai yra ir viso
kios informacijos bei žinios,
bet šiame atžvilgyje mes
turime atkreipti atidžią į
musų skaitančios visuome
nės sluogsnius ir nepatai
kauti vien svetimos spau
dos, kurios augščiau kultū
riškai stovinti skaitytojai
patįs apsišviečia, supranta
paduodamus faktus ir patįs
išveda iš jų pasekmes ir ke
lius.
Lietuvių spauda turi so
lidariškai naikinti visus gy
venimo iškrypimus, tam
sybę, neapykantą, o visuo
met, prisilaikydama rimtu
mo, plačios pažvalgos ir eti
kos reikalavimų, — lavinti
žmonių dvasią ir mintis, pa
žinimą tiesos, nurodinėti
siekius ir kelius, atjausti
žmonių skausmus, gyveni
mo atmainas ir reikalavi
mus ,kovoti už tikrus žmo
nių siekius visur ir visame.
Ką-gi siekimui to viso
mums reikia daryti?
Man rodosi, kad laikraš
tininkų ir inteligentijos su
važiavimas pirmiausiai tu
ri atkreipti atidžių į litera
tiškų laikraščių pusę.
Jog čia tai ir yra svarbiau
sios musų laikraščių spra
gos, apie kurias augščiau
kalbama. Reikia stačiai pa
sakyti, kad vienomis pakal
bomis mes toli nenueisime.
Čia reikia organizuoto, vai
singo, realinio darbo. Iš
to atžvilgio, rodosi, geriau
siai butų sutverus literatų
draugiją, kokias kitų tautų
literatai jau senai turi. To
kios literatų draugijos svar
biausiu tikslu ir butų kon
troliuoti musų laikraščius
ir literatūrų. Tokiai drau
gijai turėtų rūpėti taippat
ir materijališkieji musų
literatij. bei raštiniu
ki; reikalai. Draugija tu
rėtu savo komitetą ir infor
macijų biurą, kurio tvarky
tu musu spaudą ir literatū
rą bei suteiktų informaci
jas atskiriems nariams kaip
ir visai lietuvių spaudai,
čia reikėtų priminti ir nuo
latiniai laikraščių korespon
dentai, kuriuos tik su pa
galba tokios draugijos mu
sų laikraščiai galėtų skai
lingai turėti ir užlaikyti.
Organizacijint draugijos
darbą atliktų patįs suvažia
vę laikraštininkai bei inte
ligentija, bet svarbiausiai,
kad šita mintis — sutverti
literatų organizaciją — ne
būtų užmesta ir vadovautų
laikraštininkų ir inteligen
tijos suvažiavime.
Tai svarbiausia mintis,
kurią nogėjau paduoti atei
nančiam laikraštininkų ir
inteligentijos suvažiavimui.
-Man matos, kad tik tokiuo
budu mes pastatysime savo
laikraščius ant tikrai už
imamos jais augštos vietos
ir kad tik tokiuo budu darb
štus, tylus, tikrai supran
tą ir mylinti žmones laik
rašti jos bei literatūros dar
bininkai gali perkeisti
‘1 plunksnos samdininkus ’
y. a.
PIRMESNIE JI KŪDIKIŲ
MĖGINIMAI VAIKŠ
ČIOTI.
Kuomet kūdikiai pirmu
syk mėgina kalbėti, beveik
tuo pačiu laiku jie pradeda
ir vaikščioti. Tas atsitin
ka pirmų j ii metų pabaigoj,
arba antrųjų pradžioj. Bet
tikrai pažymėti laikas, ka
da kūdikiai mėgina-vaikš
čioti, beveik negalima. Tas
priklauso nuo jauno orga
nizmo išsivystymo. Bet
jei kūdikis ligi 15-kos mė
nesių nepradeda ir nemėgi
na vaikščioti — tai ženklas,
kad jis yra arba labai silp
nas, arba serga angliškąja
liga. Tuokart daktaro pa
galba neatbūtinai reikalin
ga. Išlaiko tai ligai dakta
ras visuomet gali užbėgti,
bet jei liga bus kiek-nors
įsisenėjas, tuomet reikalin
ga labai ilgas gydymas, ku
ris ir-gi nevisuomet nusise
ka.
Pirmieji kūdikio vaikš
čiojimo mėnesiai turi būt
akylai prižiūrimi. Kūdi
kius reikia saugoti nuo
parpuolimo ir užsigavimo
arba susižeidimo, bet anaip
tol jiems negelbėti vaikščio
ti. Gamta pati juos išrno
kįs tvirtai ant kojų laiky
ties, kuomet silpnas kūnelis
kiėk-nors sustiprės. Bet į
kūdikių vaikščiojimo, arba,
kaip tai sakoma, į pirmuo
sius žingsnius besimaišv
mas, yra visai betikslis
daiktas, o tankiai net ir
kenkiantis. Kadangi jei
kūdikiai su svetima pagal
ba ims vaikščioti, tuokart
jų kojytės labai lengvai ga
li susikreivyti. Kūdikių
vaikščiojimas reikia palik
ti gamtai, nes tai gamtos
darbas.
I
VIDURINIŲ AMŽIŲ
ĮSTATYMAI.
Massackusetts valsčiuj
(Šiaurinėj Amerikoj) vie
nas teisėjas apskelbė įsta
tymus, kurių, jo nuomone,
privalo prisilaikyti vyras ir
pati savo kasdieniniame
moterystės sugyvenime. Tie
įstatymai primena mums
vidurinius metašimčius, kas
šiais laikais butų jau per
daug draugijai. kenksminga
ir juokinga. Tie Įstatymai
visai neišriš moterystės
klausimo toj poroj, kur su
gyvenimas nėra harmonija
uis ir nėra sutikinęs, juo
labiau dar gali būt daug
kenksmingi. Tuos Įstaty
mus apskelbė teisėjas Long,
kuris yra šalininkas moterių
verguvės išėjus už vyro.
Žodžiu sakant, tasai teisė
jas reikalauja, idant pati
savo vyrui butu visame ka
me aklai paklusni ir be mur
mėjimo pildytu vyro viso
kius norus ir prisukus.
Štai nekurie tu Įstatymu
paragrafai:
Vyras yra absoliutiškas
namų viešpats ir jo palie
pimai turi būt išpildomi.
Gali jis valgyti namie,
kuomet jam tik patinka.
Gali naudoties tokiai-:
valgiais, kokie jam tik pa
tinka.
Jei pietums vyras n. m
tij valgi, o pati kitokį, tad
vyro noras yra deciduojam
tis.
Tarnaitę, kurios vyraa
namuose nenori, pati p i va -
lo prašalinti.
Pagalinus, vyras, viskų
apmokantis, yra namų vieš
pats, bet ne moteriškė, pri
klausanti nuo vyro.
Tai tau ir teisėjas! Kas
žin, kaip jis sau pers įstato
šių dienų sufragistes. jei
tokius Įstatymus ima gal
voti?
Civilizuotas labai tasai
žmogelis.
VASAROS DAINA.
Vasarėle graži,
Džiaugias didi, maži;
Drungni vėjai, šilimėlė,
Gražiai Švice’ saulelė...
Daug žolių kvepiančių,
Paukštelių čiulbančių,
Kur tik musų akys linkstu
Visur širdis rimsta... 1
Ganyklėlės’ banda
Po krūmynus lando;
Kai bimbalai praded’ joti—*
Tai ima lakioti.
Kerdžius nebsuvaldo,
Greitai bėg’ į staldą;
Pritvinkusi aliai-viena
Karvė duoda pienų.
Sviestų, varškę drabsto;
Darbininks ganu’ gerų algą,
Pienų, sūrius valgo.
Kur tiktai mes einam,
Gražybes užeinam:
Visur džiaugsmas ir links
Ir didžios gerybės.
Pilnos pievos šieno;
Mergelė kiekviena
Ir berneliai giedros laukia,
Vienu balsu šaukia:
Eisim i pievelę
Prie žalio šienelio;
Ten prie linksmojo darbelio
Raminsiu! širdelę.
Uogelės raudonos,
Ir kriaušės geltonos;
Jau ir šviežių duonų kepam,
Ir sviesteliu tepam.
Ir obuoliai sirpsta,
Burnoj tirpte tirpsta,
Ir alutis gardus rūgsta,
Mums nieko netrūksta.
Gaspadinės laksto,
mybės
J. Miglovara.
Plėšiko kuklumas.
Teisėjas: — Atlikai va
gystę tikrai nepaprastuoju
budu, išteisybės nesupran
tamu gudrumu.
Apskųstasis; — Be patai
kavimo, be pataikavimo,
prašau pono teisėjo.

xml | txt