Dirva = Field. [volume], March 18, 1949, Image 3

About Dirva = Field. [volume] (Cleveland, Ohio) 1915-current

Image provided by: Ohio History Connection, Columbus, OH

                
V* Rastenis
Antradienį apie antrą valandą dieną, kai
laikraščių formos jau buvo baigtos ir nuleistos
spausdinimo skyrių, redakcijos kambarį įėjo
vyresnysis raidžių rinkėjas ir tyliai pranešė:
Vienas rudas ir du juodi spaustuvėje...
Ką daro?
Nieko. Sako, atėjo apsaugoti spaustu
ves, kad kas nesugadintų.
Dirbti nekliudo?
Ne, tik dairosi ir tyli,
Tai, kol kas, tęskim...
Tas vyras nuėjo rinkyklą, o ai toliau li
kau prie raštų, kuriuos reikia paruošti ryt die
nai,
Ryt dienai? Ar rytoj dar reiks? Bet... Kol
i»s, tęskim.,.
"Vienas rudas ir du juodi spaustuvėje"
tie žodžiai visą laiką sukosi galvoje...
Paimu vieną rankraštį, paimu kitą ne
blogi būtų straipsniai. Jei taip anksčiau, būtų
galima nešti tiesiai prie linotipo. Bet... Kada
"vienas rudas ir du juodi..Ne, tie straips
niai nebetinka.
Einu rinkyklą apsidairyti. Ištikrųjų. Ru
das vaikščioja tarp rinkyklos stalų. Juodi vie
nas prie durų, kitas rinkyklos giluinoje kampe
tyliai stovi.
Rudas prieina.
Ar Tamsta čia redaktorius? klausia
vokiškai.
Taip.
Gerai, tegul visi dirba.
Gal paklausti jį, kas jis toks, ko jam čia
reikia? Bet kam? Ar gi ne aišku? Pradėsi klau
sinėti, reiks klausti, kas galima ir ko negali
ma ... Ne, kam skubintis tuoj parodyti, kad jau
jie čia šeimininkai. Apsisukau ir grįžau redak
cijos kambarį.
Vienas rudas ir du juodi... O pro langą
Jų jau matyti daug daugiau. Iš kur tų rudų
tiek daug staiga atsirado?
Juodus jau matydavom dažnai nuo pereito
1938 metų rudens, kada Hitleris, remia
mas demokratinių kraštų (!), visu "Didžiosios
Vokietijos" svoriu ėmė spausti Lietuvos vyriau
sybę ir reikalauti Klaipėdoje vis daugiau...
demokratinių laisvių.
Tie juodieji buvo 17-20 vokietukai,
apsirengę visiškai juodomis uniformomis, be
jokių ženklų. Tuo tarpu jie vadinosi tik "Ord
nungsdienst", tai yra "tvarkos tarnyba", bet
ištikrųjų tai buvo ne kas kita, kaip "SS" ...
Bet rudų uniformų ligi tos dienos Klaipė
doje dar mažai buvo matyti. Tik Vokietijos kon
sulato tarnautojai porą kartų pražygiavo pro
redakciją tokiomis uniformomis apsirengę. Ru
di tai SA, nacių partijos "šturmininkai",
jėga... Ligi šiol net ir vokiška direktorija ne
reikalavo, kad čia būtų leista ta "demokratiš
ka" organizacija... O dabar štai jų jau pilna.
Pasirodo, per šias paskutines savaites visos vo
kiškos siuvyklos naktimis siuvo rudas unifor
mas ...
RYTO bendrovės namuose mūsų buvo trys
redakcijos. Iš čia ėjo trys dienraščiai. VAKA
RAI, kuriuos mes paskutiniu laiku redagavom
su Amerikoje pažįstamu, buvusiu kurį laiką
SANDAROS redaktorium Juozu Pronskum, LIE
TUVOS KELEIVIS Klaipėdos krašto ūkinin
kams skirtas lietuviškas laikraštis gotiškomis
raidėmis, kurį redagavo Jonas Grigolaitis, ir
OSTSEE BEOBACHTER, lietuviškos pakraipos
vokiškas dienraštis, kurį redagavo tūlas Simon,
nuo Hitlerio persekiojimų Lietuvą pabėgęs
žurnalistas žydas.
šis Simon tą antradienį jau nebepasirodė
redakcijoje... Pamatęs pirmas rudas unifor
mas Klaipėdos gatvėse, pasinaudojo pirmutiniu
traukiniu, einančiu Kauno link...
Trečiadienio rytą jau viskas buvo aišku.
Jau buvo oficialiai paskelbtos žinios, kad Lietu
vos užsienių reikalų ministeris Urbšys buvo sku
biai iššauktas Berlyną, kur jam buvo padėta
pasirašyti jau iš anksto surašyta sutartis...
Lietuva savo noru sutinka Kaipėdos kraštą ap
leisti ir perduoti jį "Didžiajam Reichui" ...
Neviešai buvo pranešta, kad veltui Urbšys
bandė atsikalbėti, bandė derėtis, aiškino, kad jis
turi susižinoti su vyriausybe ir tt. Jam buvo pa
sakyta, kad jeigu "sutartis" nebus tuč tuojau
pasirašyta, tai Klaipėdos kraštą Vokietijos
kariuomenė vis tiek įžygiuos ir... nežinos, kur
sustoti. Reiškia, gali nueiti daug toliau. ..
"Sutartis buvo pasirašyta. Hitleris paskel
bę kad... Lietuvos vyriausybė kilniai pasielgė
ir perduoda Klaipėdos kraštą Vokietijai, žodžiu
sakant, maž daug, atėjo ir paprašė priimti...
a i
pėdoje
Ateinanti ketvirtadienį, kovo 24
dieną sueina 10 metų nuo Hitlerio
{žygiavimo Klaipėdą...
Vteftf panašiai, kaip paskui Maskvoj Lietuva
"paprašė", kad ją visą paimtų...
Spaustuvėje jau buvo du rudi Ir keletas
juodų... Tačiau redakcijos kambarius dar nei
vienas nėjo.
Aštuntą valandą ryto sėdau rašyti... veda
mąjį straipsnį (editorialą). Ką galima tokiu me
tu parašyti
Straipsnis buvo pavadintas "Istorijos ra
tas". Jis buvo apie 25 eilučių ilgumo. Paskuti
niai žodžiai, kiek atsimenu, buvo maž 'daug toki:
"Istorijos ratas pasisuko, bet jis nesustoja..."
Jau nebuvo galima aiškiai pasakyti, kad čia
dar ne paskutinis istorijos rato pasisukimas. O
norėjosi ir reikėjo pasakyti, kad čia dar ne ga
las ir kad nauji viešpačiai, kurie ateina, nėra
amžini...
Greičiatr, tiegu buvo galima tikėtis, ta min
tis pasitvirtino. Ir šiandien ji dar teisinga. Is
torijos ratas ir dabar dar nėra sustojęs...
Tuos žodžius berašant, priėjo Pronskus.
Ką darai? klausia.
Matai, bandau tęsti vaidinimą...
žinai, mielas, tu manęs nepasmerk, bet
aš negaliu daugiau čia pasilikti. Turiu išgabenti
šeimą, ir išviso negaliu prisiversti pasilikti
čia su tais šunsnukiais.
Juozas tikra buvo susijaudinęs. Visada
linksmas ir optimistas, dabar atrodė nusiminęs
ir kažin kodėl labai susirūpinęs įtikinti mane,
kad nelaikyčiau per daug blogu jo nusistatymą
pamesti ligi tol dirbtą darbą ir išvažiuoti, ne
laukiant, ligi "rudžiai" visiškai perims valdžią.
Turiu prisipažinti, kad ir mane sujaudino
ta jo vidujinė kova.
Jis buvo ilgą laiką VAKARŲ dienraščio
vyriausiu redaktorium, taigi stovėjo pačiame lie
tuviškos ir kartu priešvokiškos bei priešnacinės
kovos fronto priešakyje. Tik prieš tris mėne
sius, man įstojus redakciją, buvo išsikovojęs
sau "ramesnę" antrojo redaktoriaus poziciją.
Dabar tvirtino man, kad jaučia pareigą "pasi
likti iki galo", bet iš kitos pusės mato, kad
iš to nebus jokios naudos, o rizika patekti tiems
"šunsnukiams" gana didelė ir nemaloni...
Įtikinau jį, kad ne tik nelaikau jo išvažia
vimo blogu pesielgimu, bet priešingai nema
tau jokios prasmės jam pasilikti.
Pagal "sutartį", visi Lietuvos piliečiai, kilę
ne iš Klaipėdos krašto, turėjo išvažiuoti su vi
su savo kilnojamu turtu. Kada ir kaip išvažiuoti,
dar nebuvo aišku, bet, taip aplinkybėms susi
dėjus, dauguma valdininkų ir kitų tarnautojų
skubėjo išvažiuoti. Ir ko likti? Juk anksčiau ar
vėliau reiks išsikraustyti, o kelioms dienoms ar
savaitėms pasilikus, Klaipėdos iš vokiečių neat
kovosi, tik nemalonumų gali sulaukti.
Sakyk atvirai, ar tikrai tu taip galvoji,
kaip kalbi? prisispyrę Juozas, Tu pats,
regis, nesijudini...
Klausyk, sakau: Aš nesiskubinu
ne dėl didvyriškumo, o dėl žingeidumo. Labai
norėčiau, jei pasisektų, pamatyti, kaip greit iš
augs "ilgos nosys" visiems tiems, kurie dabar
taip laukia Hitlerio... Norėtųsi savo akimis pa
matyti, kaip čia dabar viskas bus. Tik tiek. Ne
laikau pasilikimo pasišventimu, todėl ir nepasili
kimo nelaikau nuodėme ...
Tvirčiau paspaudėm viens kitam rankas ir
išsiskyrėm be žodžių, be linkėjimų... Nes ne
aišku buvo, ko galima palinkėti tokią valandą...
VAKARUS ir LIETUVOS KELEIVĮ dar
išspausdinom, bet ar jie galės būti išsiųsti
skaitytojams, jau buvo nebeaišku. Pasiėmiau
keletą VAKARŲ kopijų, f* nukeliavau Guber
naturą.
Prie Gubernatūros dar stovėjo lietuviškas
policininkas sargybinis ir... du juodi. Įeiti lei
do tik Gubernatūros tarnautojus, kitų nebeleido.
Bet aš ėjau taip tikrai, kad jie, matomai, palai
kė ir mane tarnautoju ir nei nepeklause, kodėl
aš čia einu.
Gubernatūroje darbas buvo jau sustojęs,
bet dauguma tarnautojų kaž ko laukė, nenuma
nydami ko. Čia pat gyveno ir Gubernatorius V.
Gailius. Susisiekimas su Kaunu telefonu pasi
darė sunkus: linijos buvo užimtos, nes visos įs-
Nukelta 6-tą pusi.
DIRVA- Kanadoje $4.00
Kitur užsieny- $4.50
Prašom nesiųsti laiške savo krašto
pinigų ar pato ženklų, o naudoti paš
to čekius ar perlaidas.
i
Y
a
I V A
Kalbant apie mūsų žmones,
palikusius savo pamink 1 u s
Amerikos išeivijoje dainos me
no srityje, reikia prisiminti
paskirais laikotarpiais dirbu
sius k®mpozitorius Miką Pe
trauską, Stasį Šimkų ir Antaną
Vanagaitį. Greta jų darbavosi
eilė kitų mūsų dainos mylėtojų
muzikų-kompozitorių, tūli ir
dabar dar tebesidarbuoja, bet
šie trys bus, tur būt, išvarę gi
liausias vagas išeivijos kultū
riniame gyvenime.
Iš tų trijų pirmaeilių meni
ninkų kompozitorių plačiau
sias Amerikos lietuvių minias
pasiekė Mikas Petrauskas, o
dar platesnes Antanas Va
nagaitis
Antanas Vanagaitis turėjo
ir tai, ką paprasta senoji Ame
rikos lietuvių liaudis mėgsta
juokdario prigimtį. Taigi,ne
žiūrint visų rimtų a.a. A. Va
nagaičio darbų mūsų išeivijoje,
jis pasiliko visiems žinomas ir
wylimas, kaip natūralus juok
darys komikas, tai ir buvo
jo žymiausia ypatybė žmones
patraukti save.
Nuo 1924 metų, kai "Dzim
dzi—Drimdzi" atvyko Ame
riką, Antanas Vanagaitis ei
lių eilėmis lankė mūsų koloni
jas su liaudies daina, juokais
ir rimtomis, net klasiškomis
dainomis, nes patyrė, kad Ame
rikos lietuviai lygiai įvertina
ir aukštesnę muziką ir dainą,
duodamą jiems pritaikytose
dozose. Vanagaitis čia sukūrė
ir eilę rimtų dainų, kaip "Ma
mytė", "Naktis Svajonėms pa
puošta", "Aš bijau pasakyt"
ir tt., taip limpančių lietuviui
prie širdies.
Komp. Antanas Vanagaitis
Jis atneše Amerikos lietuviams naują
tautos meiles dvasią
Rašo K. S
"Leiskit Tėvynę, leiskit pas
savus ten pradžiugs krūti
nė, atgaivins jausmus!" šią
gražią, jausmingą dainą Ame
rikos lietuvių išeivijai atnešė
Antanas Vanagaitis, atvykda
mas Amerikon su savo garsia
"Dzimdzi Drimdzi" artistų
trupe jau iš Nepriklausomos
Lietuvos, šešeri metai po Lie
tuvos nepriklausomybės pas
kelbimo. Daugybė Amerikos lie
tuvių po to apsilankė Lietuvo
je. Vieni ten apsigyveno, kiti
pasiviešėję grįžo atgal, su įvai
riausiais įspūdžiais apie Lie
tuvą, kurią prieš kelias dešim
tis metų daugumas nenoromis
turėjo apleisti. Vanagaitis pri
ugdė čia labai daug savo se
nosios tėvynės mylėtojų.
Tos Vanagaičio originalios
dainos, jo liaudies dainos ir
juokai, kaip andra perėjo per
Amerikos lietuvių kolonijas ir
visur suaugusių ir jaunimo
eilėse skambėjo naujos,
lengvos, gražios, patriotinės,
mūsų senosios tėvynės Lietu
vos meilę primenančios dainos.
Vanagaičio atvykimo ir lie
tuvių kolonijų lankymo laiko
tarpyje dar daugybė jaunesnio
amžiaus lietuvių išeivių augi
no šeimas ir tą jaunąją gent
kartę lietuvybės dvasia, lietu
viška daina ir net kalba užkrė
tė Antanas Vanagaitis. Jo dė
ka ir šiandien dar daugybė
Amerikoje gimusio mūsų jau
nimo lietuviškai dainuoja, jau
savo vaikus trečiąją kartą
augindami.
MARGUČIO "Mperiją"
Antanas Vanagaitis aiškiai
jautė, kokia jo įtaka yra Ame
rikos lietuviuose ir ją stengėsi
palaikyti, įvairiai kombinuoda
mas savo padėjėjų grupes.
Kuomet originaliojo "Dzimdzi
Drimdzi" trupe išsiblaškė,
jis aplink save sutelkė įvairius
kitus gabius menininkus, vy
rus ir moteris, įtraukdamas i5
pačių Amerikiečių lietuvių jau-
Karpius
nimo tinkamus talentus, pro
tarpiais panaudodamas ir iš
Lietuvos Atvykstančius artis
tus.
Didžiausią savo darbams pa
ramą ir dirvą rado gausingoje
Chicagos lietuvių kolonijoje,
kur buvo pasirinkęs apsigyven
ti ir kur netrukus įkūrė, taip
pat neva juokais, bet labai rim
tam darbui net atkakliai
kovai su mūsų politikuojančių
srovių opozicija savo MAR
GUČIO "Mperiją". Chicago je
jis pradėjo spausdinti ir pla
tinti mūsų liaudies dainas, sa
vas kompozicijas, paskiau pra
dėjo leisti neva juokų žurnalą
MARGUTĮ rimtam darbui
meno srityje ir lietuvių dainos
populiarinimui. Netrukus savo
Mperijos" ribose atidarė radi
jo programą tuo būdu, plačio
je Chicagos srityje pasiekda
mas lietuvių šeimas, įgijo dar
didesnės įtakos mūsų miniose.
Apie Margučio "Mperiją" su
sitelkė rimtesnio i Chicagos
lietuvių inteligentija, profesio
nalai, šiaip šviesūs patrioti
niai lietuviai. Tokią jėgą apie
save turėdamas, Antanas Va
nagaitis pradėjo didelėje Chi
cago je daryti meno srityje to
kius darbus, apie kokius nie
kas kitas nebūtų drįsęs ir sva
joti. Lietuviški vakarai, vaidi
nimai, koncertai buvo rengia
mi žymiausiose Chicagos salė
se, net pačioje Chicagos Civic
Opera House. MARGU IO
"Mperijos" priešininkams,
siaurai sroviškai ar savanau
diškai galvojantiems sukėlė
net nepakenčiamą pavydą.
Kiekvienas sėkmingas dar
bas susilaukia ir pasipriešinimo
iš pavyduolių pusės, taigi ir
Antano Vanagaičio darbai,, su
tiko ir pamėgdžiojimo konku
rencijos. Kai kas nusileido net
iki jo darbų šmeižimo ir paže
minimo. Kadangi mūsų srovių
pasisekimas remiasi turėjimu
atitinkamo skaičiaus pasekėjų,
kitos mūsų srovės griebėsi vi
sokių priemonių tramd y i
MARGUČIO "Mperijos" augi
mą ir jo įtakos didėjimą.
Plačioje Amerikoje kompo
zitorius Antanas Vanagaitis
savo koncertavimais ir apsi
lankymais palaikė draugingus
santykius su tautine srove, su
katalikų srove ir su kitais rim
tais lietuviais jo rėmėjai bu
vo lygiai darbininkai, profesio
nalai ir biznieriai.
Tačiau pačioje Chicagoje,
kur kelios mūsų srovės iš
anksčiau buvo įsigyvenusios,
naujos MARGUČIO- "Mperi
jos" plitimas kai kur pasirodė
nepakenčiamas reiškinys.MAR
GUČIO Vanagaičio rengiami
vakarai sutraukia didžiausias
minias, tai »negi taip ir leisi
jam šluoti viską.
Komp. Antanas Vanagaitis
Chicagoje apsigyvenęs, tūlą
laiką palaikė draugingus san
tykius su NAUJIENOMIS, bet
tie santykiai trūko su dideliu
pokštelėjimu. Prieita buvo net
iki teismo bylos, kuri užbaigta
be pasekmių.
Aplink Antaną Vanagaiti ir
MARGUČIO "Mperiją" susi
grupavo visas šviesusis Chica
gos tautinis elementas, kuris
talkininkavo jam įvairiuose jo
dideliuose kultūriniuose dar
buose Chicagoje ir kitur.
A.Vanagaitis daug ir viešai
lietuviškoje politikoje nesimai
šė kiek reikėjo politiką varyti,
atliko jo gausūs bendradarbiai.
Bet pats turėjo gilios įtakos
savo bendradarbius ir talki
ninkus ir jų pagalba plėtė savo
įtaką mūsų visuomenėje. Kiti
tegul sau rėkauja įr poUtikuo-
Jurgis Kastytis Gliauda
Kcm lf, 49
Vanagaičiui mirips
.'..kelias, vieškelis mūs
veda tiesiai namus...
Ir vis tą dainelę girdžiu,
toks pilnas svajonių graudžių.
O kelias, o vieškeli mūs,
erškėčiais gausus ir nuožmus!
Tą dainą tremty suprantu
aš laisvas be uosto krantų
ja, o mes dirbkime didesnius
darbus, sakydavo Vanagai
tis, ir tuos didelius darbus jis
paprastai iškeldavo dainos me
no srityje.
Viešai didelėje Minioje A.
Vanagaitį, atsistojusį kalbėti,
žmonės trokšdavo išgirsti sa
kant ką nors juokingo, ne rim
to. Taigi, rimtas kalbas jis pa
vesdavo kitiems atlikti, o pats
pasitenkindavo trumpais pasi
reiškimais.
Antanas Vanagaitis turėjo
ir nusiskundimų prieš mūsų
meno veikėjus. Kartą paklau
siau jo, kodėl neišleidžia savo
vėlesnių kompozicijų, kurias,
Chicagą apsilankius, pas jį
viešint tekdavo išgirsti.
"Kas iš to atsakė kartą
jis. —Dirbi, rašai, išspausdini,
o chorų vedėjai tavo išleistų
gaidų neperka nusiperka vie
ną, iš to prisidaro daugiau nuo
rašų ir dainuoja tavo dainas..."
Reikia tikėti, remiantis pa
sakytu, kad Vanagaitis paliko
gerą pluoštą savo originalių
kompozicijų neišspaftisdi n
gal negreit lietuviams teks jas
išgirsti, ypač jo gerbėjams taip
ir neteks patirti, kiek jis dau
giau turi sukūręs savų kompo
zicijų, po keleto ankstyvesnių
jų, kurias Amerikoje išleidęs
pats dainavo ir eilių eilėmis
perdainavo kiti visi mūsų dai
nininkai, vyrai ir moterys. Jo
dainas dainuodavo net ir jo
priešai, klausytojams nepasa
kydami, k»d tai Vanagaičio
daina..
1941 metais atvykus Chi
cagą Lietuvos Prezidentui An
tanui Smetonai, jo priėmimas,
iškilmės, išreklamavimas ame
rikiečių tarpe ir plačioje spau
doje buvo tiktai Vanagaičio ir
jo bendradarbių bei artimų
draugus darbas. Kitos mūsų
srovės buvo nusistačiusios prieš
prezidentą A. Smetoną jam
dar net Amerikos nepasiekus,
o jam atvykus, stengėsi su
kliudyti visokį jo judėjimą
Amerikoje.
Antano Vanagaičio veikimo
epocha Amerikoje apėmė išti
sus 25 metus veik visą gent
kartę, ir jo meninės pastangos
žymiai prisidėjo prie lietuviško
tautiško auklėjimo didelės da
lies mūsų jaunimo, kuris augo
tais laikais, kai Vanagaitis
pradėjo savo "Daiiudzi—Drim­
aš paukštis be lizdo jaukaus,
kurio nieks audroj nepriglaus
aš lapas rudens sūkuriuos,
teriojamas vėtros žiaurios.
Skambėk tad, skambėki daina,
saulėtos vilties kupina,
kad kelias, kad vieškelis mūs
nuves mus atgal namus...
Bet krito ant lapų šalna,
nutilo širdis ir daina
ir dainius, užmiršdamas mus,
nuėjo amžių namus.
Nuėjo negrįš niekados,
neskleis stebuklingos gaidas,
kuri buvo vieškelis mūs,
vedąs gimtuosius namus.
Kas nūn paminės Lietuvėlę,
kas sielą paguos taip jautriai?
Didžiulės vienatvės šešėly
belieka rudens sūkuriai.
...kelias, vieškelis mūs
veda tiesiai namus
Verkiu aš, verkiu, kaip našlaitis
nutilo amžinai Vanagaitis.
4''/*
dzi" maršrutus po mūsų kolo
nijas.
Visiems, tiek jauniems, tiek
suaugusiems lietuviams dai
nų tautai jis įdėjo lūpas dau
gybę gražių, malonių liaudies
dainų, primenančių Lietuvą:
"Leiskit tėvynę", "Kur Ne
munas ir Dauguva", "Plaukia
Nemunėlis", "Ar aš tau, sese,
nesakiau" ir daug, daug kitų.
žinant, ką mūsų išeivija
mėgsta, toliau tą darbą tęsti
dabar yra puikiai išdirbta dir
va naujai Ameriką atvyk
stantiems mūsų dainos meno
skleidėjams.
Antanas Vanagaitis parodė,
kad tas darbas įveikiamas.
Naujieji menininkai, sudėję
krūvon savo jėgas, energiją ir
gerus norus imkitės darbo!
Dėdytėt Jeronimo
paskutiniai žodžiai
MARGUČIO skaitytojai ge
rai pažįsta dėdytę Jeronimą.
Visi žinojo, kad tai yra pats
MARGUČIO įkvėpėjas Anta
nas Vanagaitis.
Ir štai dabar, gavę naujau
sią MARGUČIO numerį jame
skaitome: "Adv. A. Olio užpra
šytas, išvažiavau "į vakaci
jas"...
Taip, "į vakari jas"...
amžinas "vakacijas" ...
Rašo "dėdytė Jeronimas" ii
krašto, "kur žiemos nėra".
Skaitai ir stebiesi nejau
gi tie žodžiai būtų atėję iš ten,
kur jis ištikrųjų dabar... Iš
ten, kur tikrai niekad žiemos
nėra... Ne, jis rašo iš Texas.
Rašo apie Texas, rašo, kaip
visada, juokaudamas.
Taip ir matai Vanagaitį
ne tą, su riesta pypke, kuri
vaizduoja "Dėdę Jeronimą",
bet tą dėdę Margutį ku
ris kitame puslapyje parody
tas belinksminąs Chicagiečius
MARGUČIO vakare... Kas da
bar palinksmins...
Kiekvienas žodis dar pilnas
gyvybės, ateities... Paskuti
niai žodžiai:
"Apie Texas aš jums dar pa
rašysiu ...
Tad iki kito sykio, iki Vely
kų ..."
Nebeparašysi daugiau, dė..
dyte, mums apie Texas, ir ne
bebus Velykos tokios links*
»«*•«.
*-^y,rrf,x/l~y?:p.
V V*
S
i
jk
LVf \n\n Uiti eris KI
6820 Superior Ave.
Cleveland, Ohio