Newspaper Page Text
9 i k k 9 V 1. Bern. Brazdžionis LAIKINOJI PAKRANTĖ (Vietoje laiško Stasiui Santvarai) Sveikas, mielas Stasy, laikinojoj Atlanto pakrantėj, Ar negrauži sau pirštų piktai? Ar nekeiki draugų? Niekur mums ne namai, ir mums niekur daugiau negyventi Su tremties rišuly nelemtafs trupiniais ubagų... Nenuiiūsk, nesiskųsk, jeigu turčiams šiandien ne vergauji, Upėsi savo poezijos skaidrųjį, psalminj ritmą Ir prie rato vergų prirakintas išlašinti kraują, Kurs dar šaukia gyventi, tartum senkanti upė, bėgąs... Spėsi &avo poezijos .skaidrųjį psalminj ritmą Dar paversti už dolerį bėgančiu plieno ritmu Ir pro dūmuos rašytą aukštų kaminų logaritmą Nematyti nei sielos, nei saulės, nei stiklo namų. Vienas Mūsų Likimo ftanka parašytas likimas Ir viena tremtinių ir benamių lemtis iielemtis Nesudės jų nei ros nei Mil ley*) arkadišku® rimus Ir akli milijonai nei sau, nei vaikams neskaitys. Mirė tūkstančiai mūsų senelių dirbtuvėse Fordo, Mnė mainose tūkstančiai mūsų benamių tėvų, Bet neverkim, Stasy, mes ne ainiai kilniųjų milordų, Mes pabėgusios žiurkės iš prarasto karo laivų... Mes visi ir artojai laukų ir padangių poetai, Mokslo vyrai kariai, kunigai, daktarai, Kraunam kraitį tėvynei kančioj neregėtoj, Kad sulauktų ji mūs atgimimo naujojoj žaroj. Ir be mūsų aukos suksis aukso Rockfellerio ratas Ijt su jais (ir be jų) mums, mažiems, nieks neduos ateities Mums viena tik dalia: nepalūžti pusiaukelės metuos, 0 laidotuvių biurai gyvuos ir be mūsų mirties. Sveikas, mielas Stasy, ir pasveikink Antaną ir Faustą*:) Ir nuo Jūsų toliau aš dažnai mintimis su Jumis. Ir atminki ranka taip nuo darbo sunkaus nepaskausta, Kaip širdis, kai pro skausmą jai reikia praeit tylomis. "V'™?,* A ŽymiaUsių IR VĖL GIEDRESNI SVETMIEJI NAMAI (Atsakymas i laišką Bernardui B. Laikinoji jakrante nedalios klaikios epopėja, Laikinoji pakrantė tai žemiška mūsu buitis Ak nekeikiu draugi]. Ir žinau nepakilįim prieš veja u. as visiems nerami ir kančių kupina ta naktis. Ak, dažnai, per dažnai gelia širdį, Bernardai, Ta našta, tuo skausmu ligi kraujo prislėgti peiki, Bet regiu Tu kaip aras poezijos erdvėse nardai, 1 ad ir aš pilko BosL©iio įpytvėMa euiįu išdidžiai. i tiidu Viešpats Dievas jau aytina barbaro teismą Kaip jaunatvė iš peleno kils parblokštoji tauta. Mes matysim dar Nemuno spindintį, žėrintį eism% Ii nuo motinos veido bus vargo raukšlė nubraukta. Na, ir kas, kad langai apnešti ir purvynu ir dulkėm, Kao tokia nejauki ii* liūdna ta svečioji kertė! Kaip vaikai i nostalgijos šaltąjį krištolą pulkim Gal ir šiaurės Pašvaistė, ta mūsų goda, degs arti. As matau, mielas Drauge, tą varganą tremtinio kelią Jis vingiuoja per mainas, per kietus skerdyklų kiemus Mirė broliai tenai, keikdami savo rūsčiąją dali$, Kruvina ir beprasmė auka parklupdys jgai ir mus. Betgi siela nemiršta, dirbtuvės tekinių prispausta, 0 ir dūmai negali aptemdyti viso dangaus. Aš pasveikinsiu Tavo vardu ir Antaną ir Faustą, Ak, berods, dar mes tikim, kad laimė ir mūs neapgaus. Myliu žmones. Ir jie ne tik dilgėles artimui sėja. Būna daug valandų, kai prabyla širdis ir jausmai. Tepasveikinta būna, Bernardai, Tavoji idėja Man ir vėl giedresni tie šalti svetimieji namai, Tavo Bernardas. gyvenančių Amerikos poetu. Vincent Millay didele Amerikos poetė moteris Antanas Gustaitis ir Faustas Kirša. moieris Stasys Santvaras Tavo Stasys, I y A DUONINIS 1941-ais metais Velykos buvo balandžio 13 dieną. Paprastai nesunku sužinoti, kada bus Velykos: pasižiūrėjai kalendorių ir matai. Bet tais metais mes, kaip ir tūkstančiai kitų Lietuvos žmonių, neturėjo me po ranka kalendoriaus. Ne tik kalendoriaus... Vienintelis popierius, kuris mums tada buvo prieinamas dviejų ar trijų per dieną surūkytų papirosų nuorūkos. Tai buvo Kauno Ka lėjimo 64-toj kameroj, pirmo sios bolševikų okupacijos metu Lietuvoje. Dar sausi© mėnesio pradžioj jįtilo klausimas kada šįmet, V e y k o s u v o 2 2 v y a i 6 6 pločio kameroje, bet kada bus Velykos "be kalendoriaus nė vienas negalėjome pasakyti... Laimei, dar nebuvom pametę dienų skaičiaus ir žinojom, kada kuri yra savaitės bei mėnesio diena, bet mes nežinojome kad tais metais Lietuvoje Velykos jau buvo išbrauktos iš kalendo riaus, nes jos buvusios vienas iš daugelio "buržuazinių prieta rų". Velykų datą nustatyti mums pagelbėjo liturgijos mokslo pri siminimas iš gimnazijos laikų. Velykos turi būti tarp kovo 22 ir balandžio 22 dienos, pirmą sekmadieni po pilno mėnesio. Apskaičiavom, kad tame lai kotarpyje sekmadieniai turi bū ti šiomis dienomis: kovo mėn. 23, 30, balandžio 6, 13 ir 20 dienomis. Dabar klausimas, kada gi tame laikotarpyje bus jaunas mėnuo? Kas vakarą pradėjome pro lango kampą stebėti, ar nepa matysim mėnulio. Kartais trum pa laiką jis pasirodydavo. Kelio lika dienu reikėjo laukti gied rios nakties. Ir štai tik sausio mėnesio gale pastebėjom mėnu-' Ii, kuris buvo ne pilnas, o visiš kai "jaunas" Kadangi mėnulis keičias! kas 28 dienos, tai apskaičiavom, kad pilnatis turi būti už dviejų savaičių, paskui vėl už keturių, kovo vidury, ir vėl už keturių balandžio mėnesi apie 7 die ną. Taigi Velykos turi būti ba iimdžio 13 dieną. Ir tikrai, ap skaičiavimo būta teisingo. Artėjo ir Velvkos. o mes vis maždaug tie patys buvom toje pačioje kameroje.. Kaip gi da-^ bar tas Velykas atžymėti? Kiau šinių mūsu "maitintojai" tik riausiai neduos... O kokios gi Velykos be kiaušinių! Nutarėm bent iš duonos pasi daryti! Bet bėda: ne ta bėda, kad tos duonos nedaug, bet ji tokia ašakota ir puri, kad nieko doro iš jos negalima nulipdyti! Paaukojom šaukšto didumo ga balą duonos, minkėm seilė mis vilgydami, išėjo kiaušinis, tik juodas... Bet blogiausia, kad kai pradėjo džiūti, ėmė skilti... Maža to: trečią naktį gerą jo trečdalį pelė nugraužė. Visai sugadino formą! Kas daryti? Mūsų tarpe bu vo žydų laikraščio redaktorius Rubinšteinas (dabar Izraelyje, Tel-Avive). Jis tuo metu gau davo ligonio maistą. Gaudavo duonOs kasdien pusę svaro, bet tokios pusbaltės, smulkesnių mil tų. Visvien negalėjo jos valgy ti, nevirškino... Imkit, sako, jjal iš tos geriau išeis! Tikrai. Tos baltos duonofc su seilėmis suminkytas gabalas pa virto tinkama medžiaga. Išėjo tisai dailus kiaušinis, bet ne baltas. Pati $uona buvo pilka, o dar rankose paminkyta pasidarė gana tamsi. Prastas kiaušinis liebaltas ... Kuo nudažyti? Pabandėm kalkėmis nuo sie nos nesilaiko. Dar vienas bū das dantų milteliais! Jų kalė jimo administracija nesigailėjo ir buvo galima pirkti kas mė puo po gerą dėžute. Padarėm košę, ištepėm kiau šinį ... Niekai.Nuo drėgnos ko šės "kiaušinio" šonai veliasi, o jkai padžiūsta viskas nutru pa,.• Dar idėja! Jeigu miltelių Perkelfcft 7-tą pu»l.) v Tttrmys iš pereito numerio) Magdalena, atleisk man, nurimki, tu nieko nekalta. Ji tyli valandėlę, prisidengusi kaktą drėgna nosine. Pažvelgia pro langą jplau-i kiančius debesis melsvoj erdvėj: Daug laimingų valandų nuplaukė mano praeitį, ir palikau anai moteriai amžinai skolinga. Juoktųsi Albina dėl tokio jautrumo. Pasakyk man atvirai, Taduk. Jei manytum meluoti, tai geriau visai nieko nesakyk... Pasakyk, ar nejauti Jokios širdgėlos, galvodamas išsiskirti? Jis tyli, o maži prakaito lašeliai dygs ta smilkiniuose. Jaučiu... gal net ir didelę, pa galiau nedrąsiai prataria. Bet meilė už visa didesnė. Ji nėra taip didi, kaip tu manai, brangusis. Tikroji meilė turi būti lais va nuo egoizmo, atlaidi, pasiaukojanti. Sa kysi, čia ir vėl senų frazių kartojimas. Tie sa, meilė ir išmintis yra senos, kaip senas pasaulis. Ir nenorėk, kad pasakyčiau ką nors nauja. Skirtis dėl to, kad neįmano ma gyventi, šitai aš suprantu. Bet skirtis pamilus kitą yra priešinga sąžinei ir blai viam protui. Susituokiant neklausiama^ ar ilgai žydės rožės žiedas nuotakos puokš tėje. Vsiems aišku, kad anksčiau ar vė liau baigsis žydėjimo laikas. O ryšys, ku rio pasėkoje auga nauja karta, negali būti nutrauktas dėl naujai pražydusio žiedo. Kurį laiką tyla. Prieblanda sunkiasi pro langus, ir auganti netoliese liepa pa kloja šešėlius ant seno parkieto. Magdale na deda ranką ant jo peties. f— Mes turime skirtis, Tadai, kol dar nev#u. Laikas pagraužia ir ąžuolus. Būdama tokių griežtų įsitikinimų,f tu esi saugi nuo visų pavojų, nusišypso jis. Ir šventieji suklumpa, o aš papras ta mergaitė. Nei tą vakarą nei kitą jie nieko ne nusprendė. Viena tik buvo aišku, kad Mag* dalena po truputį jo šalinasi. Ji pablyškę ir sumenkėjo. Jis irgi vaikščiojo, kaip nesavas, pa niuręs, lyg ir mieguistas. Jį apimdavo pa vydas pamačius, kaip praeina ji su savo broliu ir jo draugais, maloniai visiems nu šypsodama. Ji vis dažniau ir dažniau kaž kur išeidavo, šventadieniais net ir visai pra? puldavo. Kartą Tadas susitiko ją Antakalny su jaunu nepažįstamu vaikinu. Ten ji ypatin gai mėgdavo pasivaikščioti su Tadu. Tą vakarą nebeiškentęs jis nuėjo pas ją namus. Ji vartė kažkokius popierius, kuriuos paskubomis sudėjo stalčių. Ar berniukų laiškus slepi nuo ma nęs, Magdalena? —jaukiai nusišypsojo įei dama®. Ne... Tai ką gi? Dar taip neseniai, rodos, nebuvo tarp mūsų panašių paslapčių. Tiesą pasakius, neseniai jos ir atsi rado, prisipažįsta kiek sumišusi mereri na. Bet tai nieko bendro neturi su šir dies reikalais. Tai tik mano privatus dar bas. Argi būtum išmokusi j^uotį tu, mano dievinamoji Bet... jei yra dalykų, kurie liečia svetimus žmones ... Anksčiau aš, rodos, tau buvau au toritetu ir visais reikalais su manimi pa sitardavai, .. Esi tokiu ir dabar, išskyrus Sir $«§ reikalus... 'i— Atseit, stalčiuje sukišti širdies rei kalai, kuriems autoritetu būt negaliu, pastebi kiek pašaipiai. Nevargink manęs be reikalo, Tadai. Magdalena, man perdaug sunku. Aš atėjau pas tave, kaip ligonis, kaip el geta, pats nežinau.., Tavo šalmimąsi aš dar galiu šiaip taip .pergyventi, bet vaikš- PASIMATYMAS užtvankų, r\ 1950 m. balandžio 6 lojimas kitais... ž&ioma, to negaliu už drausti, tačiau... Ji lėtai pakyla iš savo vietos ir besi supdama delnais suspaudžia jo galvą. Myliu tiktai tave. Šios nebylios sie nos, sugėrusios tavo balsą, kalba tiktai apie tave,,. Ir daiktai, kuriuos esi palie tęs, alsuoja man tavo rankų šilima. Aš vaikščioju šiame kambaryje taip tyliai, kad nenuslopinčiau tavo žignsnių aido. Išvariau tave, o laukiau begaliniai. Išsižadėjau ta vęs, o šaukiu tave nemigo naktų klajonėse. Jis tyli primerkęs akis ir klausosi jos žodžių, kaip alpinančiai gražios melodijos, kuri pavergia kiekvieną, kas ją išgirsta, kuri plaukia vis tolyn, kaip upė, nežinan ti nepavejama, neprisišaukiama. Bet aš jaučiu, kad tu kažką slepi nu® manęs, —pagaliau prataria. .— Kartoju, brangusis. Tai nieko ne turi su širdies reikalais. Brolis man davė truputį darbo. Dabar jis nusišypsojo, lyg ką atsimi nęs, ir nieko nepasakė. Jo nuotaika page rėjo. Jie vakarieniavo drauge prie kukliai paruošto stalo, abu draugingai nusiteikę. Aš tavęs noriu prašyti vienos ma inės, Magdalena. O, visuomet! Palik man vifBą teisę: daryti tau gera visame... Ačiū, Tadai. Bičiuliškumas bran gi dorybė. Tuo pačiu norėčiau atsilyginti ir tau. Tad paduokime vienas antram ranka. Pirmam bičiuliškumo punktui prašymą «Š jau turiu, priduria kiek pagalvojusi. Nekantriai laukiu. Paskolink man porai dienų namus rašomąją mašinėlę. Jis padėjo atgal keliamą prie lupų ka vos puodelį ir sulaikė kvėpavimą. Nuo jo veido nuslinko paskutinis tamsus šešėlis. Staiga jis pradėjo juoktis ir sugriebęs pa purtė ją už pečių: Brolis ... rašomoji mašinėlė ... Da bar aš .tau pasakysiu, ką turi stalčiuje. Vis kas man aišku, mažoji didvyre. Ji pasijautė kiek nemaloniai. Esi tikras detektyvas, Tadai. Nė truputį. Tik pats esu arti pana šių reikalų ir tavo brolio darbus gerai ži nau būk rami. Moterys šiame darbe ma žiau įtariamos. Tik jojas daug sunkiau yra pasitikėti. O, daug ir karštai turėjau brolį mal dauti, kol jis atidarė slaptąsias dureles. Bėgdama nuo tavęs, pro jas įlindau. Tikiuos čia rasti truputį nusiraminimo. Viskas tegu eina tiesia vaga. Mes visi turim kovoti su okupantais. Kovojome su raudonaisiais ir, negavę atsikvėpti, vėl turime tęsti kovą su rudaisiais. Mašinėlę pristatysiu ir daugiau apie tavo reikalus nieko nežinau. Kada tik reikės, visuomet ji tau patarnaus. Praėjo vasara, berdama gėles pievas, darželius ir pašlaites. Ją sekė ruduo su tep tuku rankose, gelsvom bei oranžinėm spal vom žalius Vilniaus kalnus nutaškęs. Pas kui vis labiau niaukėsi dangus. Ruduo nir to, praeidamas purvais taškė gatves, plė šė nuo medžių paskutinius lapus ir, sting stančiom rankom apkabinęs žemę, sukrito po baltos nuotakos kojom. Dunksojo sene lis Vilnius taip kalnų susimąstęs, mieguis tai besiklausydamas nesibaigiančio varpų skambėjime. Vieną ankstybą žiemos rytą Tadui pri sistatė geštapininkai. Po smulkios kratos pasiėmė jį ir rašomąją mašinėlę. Veltui bu vo stengtasi jį surasti, pasimatyti. Po ilgų vaikščiojimų žmona gavo galutinį, pilną ironijos atsakymą: "Tadas Audėnas išvež tas Reichą sveikatai pataisyti." Praėjo metai, praėjo ir kiti. Karas bai gėsi. Atsivėrė kacetų durys. Gyvųjų tarpe buvo palikęs ir Tadas, tačiau beviltiškai sergąs, Jam buvo pranešta, kad žmo^ya su dukrele esančios Vokietijoje, bet kur ne (Perkelta 5*tą puslapį) d. K. Grigaitytė Graudušienž •i \n\n K I A U I N I S