OCR Interpretation


Dirva = Field. [volume] (Cleveland, Ohio) 1915-current, April 06, 1950, Image 4

Image and text provided by Ohio History Connection, Columbus, OH

Persistent link: https://chroniclingamerica.loc.gov/lccn/sn83035604/1950-04-06/ed-1/seq-4/

What is OCR?


Thumbnail for

9
i
k
k
9
V
1. Bern. Brazdžionis
LAIKINOJI PAKRANTĖ
(Vietoje laiško Stasiui Santvarai)
Sveikas, mielas Stasy, laikinojoj Atlanto pakrantėj,
Ar negrauži sau pirštų piktai? Ar nekeiki draugų?
Niekur mums ne namai, ir mums niekur daugiau negyventi
Su tremties rišuly nelemtafs trupiniais ubagų...
Nenuiiūsk, nesiskųsk, jeigu turčiams šiandien ne vergauji,
Upėsi savo poezijos skaidrųjį, psalminj ritmą
Ir prie rato vergų prirakintas išlašinti kraują,
Kurs dar šaukia gyventi, tartum senkanti upė, bėgąs...
Spėsi &avo poezijos .skaidrųjį psalminj ritmą
Dar paversti už dolerį bėgančiu plieno ritmu
Ir pro dūmuos rašytą aukštų kaminų logaritmą
Nematyti nei sielos, nei saulės, nei stiklo namų.
Vienas Mūsų Likimo ftanka parašytas likimas
Ir viena tremtinių ir benamių lemtis iielemtis
Nesudės jų nei ros nei Mil ley*) arkadišku® rimus
Ir akli milijonai nei sau, nei vaikams neskaitys.
Mirė tūkstančiai mūsų senelių dirbtuvėse Fordo,
Mnė mainose tūkstančiai mūsų benamių tėvų,
Bet neverkim, Stasy, mes ne ainiai kilniųjų milordų,
Mes pabėgusios žiurkės iš prarasto karo laivų...
Mes visi ir artojai laukų ir padangių poetai,
Mokslo vyrai kariai, kunigai, daktarai,
Kraunam kraitį tėvynei kančioj neregėtoj,
Kad sulauktų ji mūs atgimimo naujojoj žaroj.
Ir be mūsų aukos suksis aukso Rockfellerio ratas
Ijt su jais (ir be jų) mums, mažiems, nieks neduos ateities
Mums viena tik dalia: nepalūžti pusiaukelės metuos,
0 laidotuvių biurai gyvuos ir be mūsų mirties.
Sveikas, mielas Stasy, ir pasveikink Antaną ir Faustą*:)
Ir nuo Jūsų toliau aš dažnai mintimis su Jumis.
Ir atminki ranka taip nuo darbo sunkaus nepaskausta,
Kaip širdis, kai pro skausmą jai reikia praeit tylomis.
"V'™?,*
A
ŽymiaUsių
IR VĖL GIEDRESNI SVETMIEJI NAMAI
(Atsakymas i laišką Bernardui B.
Laikinoji jakrante nedalios klaikios epopėja,
Laikinoji pakrantė tai žemiška mūsu buitis
Ak nekeikiu draugi]. Ir žinau nepakilįim prieš veja
u. as visiems nerami ir kančių kupina ta naktis.
Ak, dažnai, per dažnai gelia širdį, Bernardai,
Ta našta, tuo skausmu ligi kraujo prislėgti peiki,
Bet regiu Tu kaip aras poezijos erdvėse nardai,
1 ad ir aš pilko BosL©iio įpytvėMa euiįu išdidžiai.
i tiidu Viešpats Dievas jau aytina barbaro teismą
Kaip jaunatvė iš peleno kils parblokštoji tauta.
Mes matysim dar Nemuno spindintį, žėrintį eism%
Ii nuo motinos veido bus vargo raukšlė nubraukta.
Na, ir kas, kad langai apnešti ir purvynu ir dulkėm,
Kao tokia nejauki ii* liūdna ta svečioji kertė!
Kaip vaikai i nostalgijos šaltąjį krištolą pulkim
Gal ir šiaurės Pašvaistė, ta mūsų goda, degs arti.
As matau, mielas Drauge, tą varganą tremtinio kelią
Jis vingiuoja per mainas, per kietus skerdyklų kiemus
Mirė broliai tenai, keikdami savo rūsčiąją dali$,
Kruvina ir beprasmė auka parklupdys jgai ir mus.
Betgi siela nemiršta, dirbtuvės tekinių prispausta,
0 ir dūmai negali aptemdyti viso dangaus.
Aš pasveikinsiu Tavo vardu ir Antaną ir Faustą,
Ak, berods, dar mes tikim, kad laimė ir mūs neapgaus.
Myliu žmones. Ir jie ne tik dilgėles artimui sėja.
Būna daug valandų, kai prabyla širdis ir jausmai.
Tepasveikinta būna, Bernardai, Tavoji idėja
Man ir vėl giedresni tie šalti svetimieji namai,
Tavo Bernardas.
gyvenančių Amerikos poetu.
Vincent Millay didele Amerikos poetė moteris
Antanas Gustaitis ir Faustas Kirša. moieris
Stasys Santvaras
Tavo Stasys,
I
y
A
DUONINIS
1941-ais metais Velykos buvo
balandžio 13 dieną.
Paprastai nesunku sužinoti,
kada bus Velykos: pasižiūrėjai
kalendorių ir matai. Bet tais
metais mes, kaip ir tūkstančiai
kitų Lietuvos žmonių, neturėjo
me po ranka kalendoriaus. Ne
tik kalendoriaus... Vienintelis
popierius, kuris mums tada buvo
prieinamas dviejų ar trijų
per dieną surūkytų papirosų
nuorūkos. Tai buvo Kauno Ka
lėjimo 64-toj kameroj, pirmo
sios bolševikų okupacijos metu
Lietuvoje.
Dar sausi© mėnesio pradžioj
jįtilo klausimas kada šįmet,
V e y k o s u v o 2 2 v y a i 6 6
pločio kameroje, bet kada bus
Velykos "be kalendoriaus nė
vienas negalėjome pasakyti...
Laimei, dar nebuvom pametę
dienų skaičiaus ir žinojom, kada
kuri yra savaitės bei mėnesio
diena, bet mes nežinojome kad
tais metais Lietuvoje Velykos
jau buvo išbrauktos iš kalendo
riaus, nes jos buvusios vienas
iš daugelio "buržuazinių prieta
rų".
Velykų datą nustatyti mums
pagelbėjo liturgijos mokslo pri
siminimas iš gimnazijos laikų.
Velykos turi būti tarp kovo 22
ir balandžio 22 dienos, pirmą
sekmadieni po pilno mėnesio.
Apskaičiavom, kad tame lai
kotarpyje sekmadieniai turi bū
ti šiomis dienomis: kovo mėn.
23, 30, balandžio 6, 13 ir 20
dienomis. Dabar klausimas, kada
gi tame laikotarpyje bus jaunas
mėnuo?
Kas vakarą pradėjome pro
lango kampą stebėti, ar nepa
matysim mėnulio. Kartais trum
pa laiką jis pasirodydavo. Kelio
lika dienu reikėjo laukti gied
rios nakties. Ir štai tik sausio
mėnesio gale pastebėjom mėnu-'
Ii, kuris buvo ne pilnas, o visiš
kai "jaunas"
Kadangi mėnulis keičias! kas
28 dienos, tai apskaičiavom, kad
pilnatis turi būti už dviejų
savaičių, paskui vėl už keturių,
kovo vidury, ir vėl už keturių
balandžio mėnesi apie 7 die
ną. Taigi Velykos turi būti ba
iimdžio 13 dieną. Ir tikrai, ap
skaičiavimo būta teisingo.
Artėjo ir Velvkos. o mes vis
maždaug tie patys buvom toje
pačioje kameroje.. Kaip gi da-^
bar tas Velykas atžymėti? Kiau
šinių mūsu "maitintojai" tik
riausiai neduos... O kokios gi
Velykos be kiaušinių!
Nutarėm bent iš duonos pasi
daryti! Bet bėda: ne ta bėda,
kad tos duonos nedaug, bet ji
tokia ašakota ir puri, kad nieko
doro iš jos negalima nulipdyti!
Paaukojom šaukšto didumo ga
balą duonos, minkėm seilė
mis vilgydami, išėjo kiaušinis,
tik juodas... Bet blogiausia,
kad kai pradėjo džiūti, ėmė
skilti... Maža to: trečią naktį
gerą jo trečdalį pelė nugraužė.
Visai sugadino formą!
Kas daryti? Mūsų tarpe bu
vo žydų laikraščio redaktorius
Rubinšteinas (dabar Izraelyje,
Tel-Avive). Jis tuo metu gau
davo ligonio maistą. Gaudavo
duonOs kasdien pusę svaro, bet
tokios pusbaltės, smulkesnių mil
tų. Visvien negalėjo jos valgy
ti, nevirškino...
Imkit, sako, jjal iš
tos geriau išeis!
Tikrai. Tos baltos duonofc su
seilėmis suminkytas gabalas pa
virto tinkama medžiaga. Išėjo
tisai dailus kiaušinis, bet ne
baltas. Pati $uona buvo pilka, o
dar rankose paminkyta pasidarė
gana tamsi. Prastas kiaušinis
liebaltas ... Kuo nudažyti?
Pabandėm kalkėmis nuo sie
nos nesilaiko. Dar vienas bū
das dantų milteliais! Jų kalė
jimo administracija nesigailėjo
ir buvo galima pirkti kas mė
puo po gerą dėžute.
Padarėm košę, ištepėm kiau
šinį ... Niekai.Nuo drėgnos ko
šės "kiaušinio" šonai veliasi, o
jkai padžiūsta viskas nutru
pa,.• Dar idėja! Jeigu miltelių
Perkelfcft 7-tą pu»l.)
v
Tttrmys iš pereito numerio)
Magdalena, atleisk man, nurimki,
tu nieko nekalta.
Ji tyli valandėlę, prisidengusi kaktą
drėgna nosine. Pažvelgia pro langą jplau-i
kiančius debesis melsvoj erdvėj:
Daug laimingų valandų nuplaukė
mano praeitį, ir palikau anai moteriai
amžinai skolinga.
Juoktųsi Albina dėl tokio jautrumo.
Pasakyk man atvirai, Taduk. Jei
manytum meluoti, tai geriau visai nieko
nesakyk... Pasakyk, ar nejauti Jokios
širdgėlos, galvodamas išsiskirti?
Jis tyli, o maži prakaito lašeliai dygs
ta smilkiniuose.
Jaučiu... gal net ir didelę, pa
galiau nedrąsiai prataria. Bet meilė už
visa didesnė.
Ji nėra taip didi, kaip tu manai,
brangusis. Tikroji meilė turi būti lais
va nuo egoizmo, atlaidi, pasiaukojanti. Sa
kysi, čia ir vėl senų frazių kartojimas. Tie
sa, meilė ir išmintis yra senos, kaip senas
pasaulis. Ir nenorėk, kad pasakyčiau ką
nors nauja. Skirtis dėl to, kad neįmano
ma gyventi, šitai aš suprantu. Bet skirtis
pamilus kitą yra priešinga sąžinei ir blai
viam protui. Susituokiant neklausiama^
ar ilgai žydės rožės žiedas nuotakos puokš
tėje. Vsiems aišku, kad anksčiau ar vė
liau baigsis žydėjimo laikas. O ryšys, ku
rio pasėkoje auga nauja karta, negali būti
nutrauktas dėl naujai pražydusio žiedo.
Kurį laiką tyla. Prieblanda sunkiasi
pro langus, ir auganti netoliese liepa pa
kloja šešėlius ant seno parkieto. Magdale
na deda ranką ant jo peties.
f— Mes turime skirtis, Tadai, kol dar
nev#u. Laikas pagraužia ir ąžuolus.
Būdama tokių griežtų įsitikinimų,f
tu esi saugi nuo visų pavojų, nusišypso
jis.
Ir šventieji suklumpa, o aš papras
ta mergaitė.
Nei tą vakarą nei kitą jie nieko ne
nusprendė. Viena tik buvo aišku, kad Mag*
dalena po truputį jo šalinasi. Ji pablyškę
ir sumenkėjo.
Jis irgi vaikščiojo, kaip nesavas, pa
niuręs, lyg ir mieguistas. Jį apimdavo pa
vydas pamačius, kaip praeina ji su savo
broliu ir jo draugais, maloniai visiems nu
šypsodama. Ji vis dažniau ir dažniau kaž
kur išeidavo, šventadieniais net ir visai pra?
puldavo.
Kartą Tadas susitiko ją Antakalny su
jaunu nepažįstamu vaikinu. Ten ji ypatin
gai mėgdavo pasivaikščioti su Tadu.
Tą vakarą nebeiškentęs jis nuėjo pas
ją namus. Ji vartė kažkokius popierius,
kuriuos paskubomis sudėjo stalčių.
Ar berniukų laiškus slepi nuo ma­
nęs, Magdalena? —jaukiai nusišypsojo įei
dama®.
Ne...
Tai ką gi? Dar taip neseniai, rodos,
nebuvo tarp mūsų panašių paslapčių.
Tiesą pasakius, neseniai jos ir atsi
rado, prisipažįsta kiek sumišusi mereri
na. Bet tai nieko bendro neturi su šir
dies reikalais. Tai tik mano privatus dar
bas.
Argi būtum išmokusi j^uotį tu,
mano dievinamoji
Bet... jei yra dalykų, kurie liečia
svetimus žmones ...
Anksčiau aš, rodos, tau buvau au­
toritetu ir visais reikalais su manimi pa
sitardavai, ..
Esi tokiu ir dabar, išskyrus Sir
$Ǥ reikalus...
'i— Atseit, stalčiuje sukišti širdies rei
kalai, kuriems autoritetu būt negaliu,
pastebi kiek pašaipiai.
Nevargink manęs be reikalo, Tadai.
Magdalena, man perdaug sunku.
Aš atėjau pas tave, kaip ligonis, kaip el
geta, pats nežinau.., Tavo šalmimąsi aš
dar galiu šiaip taip .pergyventi, bet vaikš-
PASIMATYMAS
užtvankų,
r\
1950 m. balandžio 6
lojimas kitais... ž&ioma, to negaliu už
drausti, tačiau...
Ji lėtai pakyla iš savo vietos ir besi
supdama delnais suspaudžia jo galvą.
Myliu tiktai tave. Šios nebylios sie­
nos, sugėrusios tavo balsą, kalba tiktai
apie tave,,. Ir daiktai, kuriuos esi palie
tęs, alsuoja man tavo rankų šilima. Aš
vaikščioju šiame kambaryje taip tyliai, kad
nenuslopinčiau tavo žignsnių aido. Išvariau
tave, o laukiau begaliniai. Išsižadėjau ta
vęs, o šaukiu tave nemigo naktų klajonėse.
Jis tyli primerkęs akis ir klausosi jos
žodžių, kaip alpinančiai gražios melodijos,
kuri pavergia kiekvieną, kas ją išgirsta,
kuri plaukia vis tolyn, kaip upė, nežinan
ti
nepavejama, neprisišaukiama.
Bet aš jaučiu, kad tu kažką slepi
nu® manęs, —pagaliau prataria.
.— Kartoju, brangusis. Tai nieko ne
turi su širdies reikalais. Brolis man davė
truputį darbo.
Dabar jis nusišypsojo, lyg ką atsimi
nęs, ir nieko nepasakė. Jo nuotaika page
rėjo. Jie vakarieniavo drauge prie kukliai
paruošto stalo, abu draugingai nusiteikę.
Aš tavęs noriu prašyti vienos ma­
inės, Magdalena.
O, visuomet!
Palik man vifBą teisę: daryti tau
gera visame...
Ačiū, Tadai. Bičiuliškumas bran­
gi dorybė. Tuo pačiu norėčiau atsilyginti ir
tau. Tad paduokime vienas antram ranka.
Pirmam bičiuliškumo punktui prašymą «Š
jau turiu, priduria kiek pagalvojusi.
Nekantriai laukiu.
Paskolink man porai dienų namus
rašomąją mašinėlę.
Jis padėjo atgal keliamą prie lupų ka
vos puodelį ir sulaikė kvėpavimą. Nuo jo
veido nuslinko paskutinis tamsus šešėlis.
Staiga jis pradėjo juoktis ir sugriebęs pa
purtė ją už pečių:
Brolis ... rašomoji mašinėlė ... Da­
bar aš .tau pasakysiu, ką turi stalčiuje. Vis
kas man aišku, mažoji didvyre.
Ji pasijautė kiek nemaloniai.
Esi tikras detektyvas, Tadai.
Nė truputį. Tik pats esu arti pana
šių reikalų ir tavo brolio darbus gerai ži
nau būk rami. Moterys šiame darbe ma
žiau įtariamos. Tik jojas daug sunkiau yra
pasitikėti.
O, daug ir karštai turėjau brolį mal
dauti, kol jis atidarė slaptąsias dureles.
Bėgdama nuo tavęs, pro jas įlindau. Tikiuos
čia rasti truputį nusiraminimo.
Viskas tegu eina tiesia vaga. Mes
visi turim kovoti su okupantais. Kovojome
su raudonaisiais ir, negavę atsikvėpti, vėl
turime tęsti kovą su rudaisiais. Mašinėlę
pristatysiu ir daugiau apie tavo reikalus
nieko nežinau. Kada tik reikės, visuomet
ji tau patarnaus.
Praėjo vasara, berdama gėles pievas,
darželius ir pašlaites. Ją sekė ruduo su tep
tuku rankose, gelsvom bei oranžinėm spal
vom žalius Vilniaus kalnus nutaškęs. Pas
kui vis labiau niaukėsi dangus. Ruduo nir
to, praeidamas purvais taškė gatves, plė
šė nuo medžių paskutinius lapus ir, sting
stančiom rankom apkabinęs žemę, sukrito
po baltos nuotakos kojom. Dunksojo sene
lis Vilnius taip kalnų susimąstęs, mieguis
tai besiklausydamas nesibaigiančio varpų
skambėjime.
Vieną ankstybą žiemos rytą Tadui pri
sistatė geštapininkai. Po smulkios kratos
pasiėmė jį ir rašomąją mašinėlę. Veltui bu
vo stengtasi jį surasti, pasimatyti. Po ilgų
vaikščiojimų žmona gavo galutinį, pilną
ironijos atsakymą: "Tadas Audėnas išvež
tas Reichą sveikatai pataisyti."
Praėjo metai, praėjo ir kiti. Karas bai
gėsi. Atsivėrė kacetų durys. Gyvųjų tarpe
buvo palikęs ir Tadas, tačiau beviltiškai
sergąs, Jam buvo pranešta, kad žmo^ya su
dukrele esančios Vokietijoje, bet kur ne
(Perkelta 5*tą puslapį)
d.
K. Grigaitytė Graudušienž
•i

K I A U I N I S

xml | txt