OCR Interpretation


Dirva = Field. [volume] (Cleveland, Ohio) 1915-current, May 11, 1950, Image 5

Image and text provided by Ohio History Connection, Columbus, OH

Persistent link: https://chroniclingamerica.loc.gov/lccn/sn83035604/1950-05-11/ed-1/seq-5/

What is OCR?


Thumbnail for

1950 m. gegužes 11 4
Kuo skiriasi vokiečių dainavi
mo mokykla nuo amerikiečių?
Kuo pasižymi Amerikos simfo
niniai orkestrai? Koks skirtu
mas bibliotekų tvarkyle Euro
poj ir Amerikoj? Kokš skirtu
mas tarp Europos ir Amerikos
muziejų? Kokių naujenybių da
bar yra modernioj tapyboj, mu
zikoj, teatre, filmo j, sporte?
Tai yra tik dalelė klausimų,
apie kuriuos reikia nors šiek
tiek turėti supratimo, jeigu no
ri jaustis ne visai atsilikęs nuo
kultūrinės pasaulio pažangos.
Mokėjimas atsakyti tuos klau
simus ar bent bandymas rasti
atsakymus yra puikiausias bū
das kultūriniam išsilavinimui
pakelti.
Geriausią progą suteikia kul
tūrinių pramogų vertingų kul
tūrinių pramogų lankymas.
Čia gali dvejopai* stebėti to kraš
to, kuriame esi, kultūrą: gali
Wiatyti to krašto, tos tautos su
burtas kultūrines vertybes ir
gali matyti, kaip tame krašte
tyei tautoje paryškinama kitų
Ifcutų pasiektoji kultūrini pa
ianga.
Abudu jie turėjo dukterį No
rą, panašią tėvą. Visi trys gy
veno apgriuvusiam namely Teer
ios kaime. Kaimo gatvė buvo il
ga ir plati, ir Burkes camas sto
vėjo pačiame jos gale, lyg visiš
kai ten nepritinkąs. Viename ap
irusiam namo lange kabojo len
telė su Burkes pavarde.
Kai Norai suėjo šešeri metai,
geimai gimė antras vaikas, mer
gaitė, kuri tik trejetą dienų te
gyveno. Po to mažytė buvo pa
laidota, mažyčiais rūbeliais ap
rengta, žvakelėmis apstatyta ir
grabelį jdėta, kurį vargšas tė
vas sukalė per keliolika minučių.
laidotuves atėjo tik pora žmo
gių ir tai daugiau iš smalsumo,
Bįegu iš pareigos aFfrigarbos.
Tik motinai Norie vaiko mir
tis buvo begalinis smūgis. Po
kįelių dienų ji pati susirgo jaus
dama, kaip per visus, šaltu pra
kaitu apipiltus sąnarius artėja
mirtis. Tą patį sprendimą ji iš
skaitė ir atvykusio gydytojo vei
de. Kai gydytojas išėjo, ji su
kaupė visas jėgas ir sušuko:
Milo, Milo!
Sunkūs batai lipa girgždan
čiais laiptais. Daugiau negu bet
kada ją jaudino tas nejaukus
triukšmas jos nuosavam, aukš
tam name. Paskui vyrą sekė kai
mynė, kuri retkarčiais prižiūrė
davo ligonę.
Viskas tvarkoj, Mary, ta
rė ji moteriai. —Aš norėliau su
Milo pasikalbėt!.
Mary išpurtė pagalvius, užki
šo juos už nugaros ir pastebėjo:
Nenuvark, brangioji.
i'»l- Ji' .«.%
JAUNOJI KARTA
KULTŪRINĖS PRAMOGOS
DAINUOK, MILO, DAINUOK.
šita istorija labai paprasta ir
beveik neapsimokėtų jos čia pa
sakoti. Turinys yra toks:
Viena moteris prašo savo vy
rą jai padainuoti dainą, ir jis
prašymą išpildo. Bet dainos mo
teris nebegirdi, kiek mes apie
,tatti galime spręsti: kada vyras
dainavo, ji jau buvo mirusi.
Vyro pavardė buvo Milo Bur
ke, žmona vadinosi Norie. Milo
buvo aukštas, tamsios odos, gar
biniuotais plaukais. Visoj apy
linkėj jis buvo žinomas daini
ninkas. Bet jis gėrė, ir niekam
nebuvo aišku, kodėl jis gėrė.
Tieisog jis netiko šiam pasau
liui. Jam buvo dvidešimt septy
neri metai, o žmonai dvidešimt
penkeri. Ji buvo smulkutė, ža
viai nuaugusi, lininiais plaukais
ir panašėjo norvegę, ypatin
gai, kada šypsojosi. Ir Norie
Šypsena darė ją tokią viliojan
čią ir mielą, kaip niekas kitas.
Sl V V -"V A
Iš visų kultūrinių pramogų
jaunimas šiais laikais daugiau
siai domisi filmą ir sportu. Tai
yra žymūs ir svarbūs veiksniai
šių laikų gyvenime, bet jie toli
gražu neaprėpia viso kultūrinio
gyvenimo. Jaunimas, kuris ap
siriboja vien tiktai tokiomis pra
mogomis, kaip filmą ir sportas,
kultūriniu atžvilgiu lavinasi per
siaurai ir negali tikėtis visiškai
pilnai kultūriškai subręsti.
Visa eilė kultūrinių pramogų
dabar yra lengvai prieinamos
Ypač bibliotekos ir muziejai yra
daugiausia prieinami visai be
mokesčio, reikia tik skirti kiek
laiko pažfinti juo teikiamoms
vertybėms. Meno parodos, įvai
rių menininkų koncertai taip pat
šiais laikais nėra per sunkiai
prieinami. Todėl jaunimas, no
rėdamas pasiekti aukštesnio kul
tūrinio išsilavinimo, turi neuž
miršti šiomis progomis naudo
tis kiek galima daugiau. Patarti
na neapsiriboti vien tik lietuviš
kais kultūriniais parengimais, o
stengtis pažinti ir kitus, nes
tik tuo būdu galima praplėsti
savo akiratį. N.
Bryan McMahon
Uždaryk duris ir neleisk
mažajai Norai užlipti viršų.
Kada jie pasiliko vieni, ligonė
atsisuko savo vyrą, kuris ne
jaukiai stovėjo šalia lovos.
Sėskis, Milo, aš norėčiau
su tavim pasikalbėti.
Jis atsargiai prisėdo ant kam
pinės kėdės.
Ateik arčiau prie manęs.
Jis paklausė.
Aš mirsiu, Milo, tu žinai
ir gydytojas tau pasakė.
Milo įsižiūrėjo savo dideles
rankas, jo veide nebuvo galima
įžvelgti jokio susijaudinimo. Po
valandėlės jis tarė užkūrusiu
balsu:
AS tau buvau blogas vyras,
Norie!
Silpnai, bet kokietiškai Norie
papurtė 'galvelę:
Bet kas gi tau šitai sakė,
ar aš kada nors sakiau Atsakyk
man, Milo!
Bet Milo ramiai tęsė toliau?'
Aš tau nedaviau jokios lai
mės, Norie. Juk aš gėriau. Ką
gi aš tau daviau, išskyrus var
gą?
Tu man savo dainavimą do
vanojai.
Vyras tylėjo Ir sunkiai žiūri
nėjo savo rankas, lyg jos būtų
buvusios kažkas nepažįstama.
Milo?!
Ką, Norie?
Ar tu prisimeni dieną, kai
aš tave pirmą kartą sutikau.
Greit jau bus septyneri metai.
Tai buvo liepos dvidešimt šeštą
maždaug ketvirtą valandą po
pietų. Ar atsimeni, Milo? Mes
su Kitty Davson sėdėjome ant
molo ir klausėmės bangų šniokš
timo. Tuokart laivas plaukė
salas, veždamas šieną. Tolumoje
buvo matyti kalnai. Tada tu su
draugais ir daugeliu mergaičių
atėjai prie kranto. Vienas jų tu
rėjo armoniką. Tu man iš karto
patikai, aš taip greit pastebėjau
tavo ramias akis, lyg be jokios
gyvybės, tavo garbiniuotus plau
kui ir visą nejudrų tavo stuome*
nį. Ar tu atsimeni, Milo?
Vyras nuo savo rankų žvilgsnį
nukreipė kitur, o Norie kalbėjo:
Kai tu praėjai pro šalį, Kit
ty Davson pagriebė mane už
rankos, o aš tiesiog tavo veidą
nusijuokiau. Bet tavo akys liko
tokios pat bė gyvybės ir jaunys
tės džiaugsmo.Tu praėjai pro ša
lį ir užpakalyje jaunimo atrodei
dar nepaslankesnis. Tada tu pa
sidarei man visai nebeįdomus
tol, kol visa grupė tave apsto­
DD
Leidžiama kiekvieno mėnesio tre£i« savaitę. Redaguoja ALDONA AUGUSTINAVIČIENfc 4579 West 157th Street. Cleveland 11. Oklo. TeL: CL
jusi pradėjo prašyti: Padai
nuok, Milo, padainuok! ir,
Viešpatie, tu dainavai, tu daina
vai ištison jūros platybėn. Ar
atsimeni, Milo?
Dabar vyro veidas buvo su
sijaudinęs.
Nuo tada aS persekiojau
tave tol, kol gavau. Ir už visą
vargą, už tavo gėrimą ir skurdą,
už tavo visas išdaigas aš nega
vau jokio kito atpildo, tik tavo
dainavimą. Bet tai buvo gražus
atpildas, Milo.
Vyras kurčiai atsiliepė:
Aš buvau tau blogas vy
ras, Norie.
Ne, Milo, kaip dažnai mes
visas naktis iškalbėdavom, iki
pat aušros ir visada, kai aš ta
vęs prašydavau, tu man daina
vai. Kaip dažnai aš grįždavau su
tavim iš tavo koncerto. Ir ve
dama tavo už parankės, ir puiki,
aš jaučiau, kaip visos moterys
man pavydėjo. Ir kaip dažnai
bevaikščiojant drauge miške, ša
lia baltų upės kranto akmenų,
tu man dainavai, pritariant van
dens pliuškenimai.
Milo!
Ką, Norie?
Aš norėčiau, kad tu man
prižadėtum.
Vyras neatsakė.
Tai ne dėl gėrimo, netei
singa vyrą tokiu pažadu suriš
ti, ir ne dėl to, kad tu daugiau
nevestum, tai irgi neteisinga.
Aš nesirūpinu ir vaiku, žinau,
kad tu visada buvai geras tė
vas ir kad tokiu liksi, nors ir
kažin kas atsitiktų. Tai visai
kas kita.
Moteris sunkiai susivaldė ne
kukčiojusi ir tarė:
Tą naktį, kai jie prie ma
nęs mirusios susirinks,' Milo ..
Ji sustojo. Milo keistai žvel
£ė ją, lyg kad jos baisus susi
jaudinimas nebūtų turėjęs pa
kankamai jėgų jam įskaudinti
arba nuo ko nors sulaikyti. Jo
paviršutinis abuojumas Norie
veikė raminančiai ir ji skubiai
kalbėjo toliau:
tvos .kyrfu. j-u^
Tą budynių naktį... Tu
man dainuosi.
Taip, Norie.
Prižadėk man, Milo.
Aš prižadu.
Kaip Dievas tave girdi?
Kaip Dievas mane girdi!
Per visą Teerlos kaimą gali
ma buvo girdėti, kaip Milo pildo
žmonai duotą pažadą. Naktis bu
vo tokia rami, kaip niekada, ir
tokioj tyloj buvo taip lengva
dainuoti. Ji, kaip Marijos duktė,
buvo aprengta mėlynu apsiaus
tu, baltu kaspinu apjuosta, at
rodė rami ir patenkinta. Bet čia
nebuvo jokio stebuklo: juk net
ir kaimo gatvės grindinio akme-
|tur
I
i
'I
i
4**
Nakties žvaigždynuos ranka šviesi
nuskynė žvaigždę nuo pavasario dangaus
ir uždegė jos širdyje ugniakurą,
o ten, dausų slapčiausiame kely,
nei erelis nei mintis neprisiglai|S,
ir kur nėra dienos nei vakaro,
suklups planetų tūkstančiai visuos, keliuos
ir pins vainiką iš nemirštamų gėlių,
ir- debesėliai melsis sidabriniai v..
o žemėj, prieglobsty nakties tamsios
ISblyškusi motina tyliai dainuos
§avo mažajam pirmąją lopšinę.
PAVASARIO DAINA
Per pavasario tirpstantį sniegą
gaivinanti skrenda banga*..
Taip balti ir panašūs sniegą,
balti debesys erdvėje miega,
žaidžia lengvas vėjetia ties ja.
Skrenda paukščiai per žydriąją
jūrą,
skrenda paukščiai saulėto dan
gaus ...
Balti debesys- spindinčios burės
supa, neša tuos paukščius per
jūrą,
ir
jie vėjo
kelių nesiklaus.
Dar sapnuose paskendusi miega
šimtametė legendų giria ...
Per pavasario tirpstantį sniegą
sidabrinėmis stygomis bėga
pavasario aido daina.
A. žižniauskaitė Balšaitienė
nys žinojo, kad moteris, nuo
gimdymo mirdami, pasiekia am
žiną laimę.
Kažkas kaime išsitarė, kad
Milo dainuos. Niekas jam to Uo
gų nelaikė.
Budynėse namas buvo pilnas
gausiai susirinkusių. Smuklėje
jau buvo viskas išgerta ir Milo
gėrė, bet jis nebuvo girtas.
Maždaug pusę vienuolikos
mirusios kambarį atėjo Milo ir
pradėjo dainuoti.
Tik pirmiems tonams nuskam
bėjus, visi nurimo, šalutiniam
kambary iš miego pabudo kūdi
kis ir atstūmė žmones, kurie no
rėjo jį lovoje sulaikyti.
Tylėkit, tarė mažoji No
ra: aš noriu girdėti, kaip tė
velis dainuoja.
Milo daina jį visą pagavo. At
rodė, kad jis nebejaučia savo
kūno.
Tarp visų kaimo klausytojų
buvo vienas senas vyras iš Per
golos ir jauna mergaitė su savo
mylimuoju. Jie stovėjo po topo
liais.
Daina vadino mirusiąją bran
genybe, mylimąja, avinėliu, pa
slaptimi ir nepraeinančia, bal
tuojančia meile. Ji sakė žmo
nėms, kaip galima būti kartu
biauriems ir gražiems, varg
šams ir turtingiems, nuliūdu
siems, bet laimingiems, seniems,
bet drauge jauniems.
Pabaigęs dainuoti, Milo pasi
traukė kambario kampą ir ty
lus išbuvo visą naktĮ.
U
I E V A
M®. V
vokiečių kalbos
laisvai vertė A,
"POETO GIMIMAS
A. žižniauskaitė Balšailienė
s
Mod&fftojo meim prob^mavf
sada sukelia karštų diskusijų.
Tos problemos negali išsspręsti
ištisi meno filosofų ir kritikų
traktatai Tik ateityje, kai mū
sų laikus bus galima pažvelgti
kaip praeitį, bus galima at
skirti "pelus nuo grūdų". Čia
bandysim tik pasidalyti keletą
minčių šiuo aktualiu klausimu.
Moderniojo meno negalima at
mesti vien tik dėl to, kad jis,
gal būt, neatitinka mūsų esteti
nių jausmų lygio. Praeitis rodo,
kad estetinis pojūtis negali būti
standartizuotas. Jis keičiasi. To
dėl juo negalima remtis verti
nant meną.
Kiek daug savo laiku naujovi
ninkų buvo pasmerktų, o dabar
laikomi didžiausiais meno" kūrė
jais!
Iš kftes tas faktas, kad
daug didžiųjų menininkų savo
laiku nebuvo suprasti, modernių
jų menininkų yra logiškai klai
dingai naudojamas savajai kū
rybai ginti. "Rafaelis, Ruben
sas, Cezane nebuvo suprasti sa
vo bendraamžių, lygiai kaip aš
dabar nesu suprantamas." De
ja, toks galvojimas neturi jokio
ryšio su menininko kūrinių ko*
kybe.
Ne visi nepripažinti meninin
kai virto Rubensais ir 99% savo
bendraamžių nepripažintų meni
ninkų ir lifco isterijos nepripa
žinti.
Įdomi problema yra meninė
forma ir stilius. Pasirinktoje
formoje ir stiliuje galima sukur
ti stiprių ir silpnų kūrinių. Tai
gi forma ir stilius nėra lemiami
reiškiniai menininko didybei.
Tačiau forma ir stilius savyje
turi "Kolumbo kiaušinio" atsi
tiktinės laimės požymius. Tas,
kas pirmas nauju stiliumi ir
forma sukūrė vertingus meno
kūrinius, yra laikomas didžiau
siu genijumi. Visi kiti, kurie tą
stilių sekė, nepasiekė tos gar
bės, nebent būtų žymiai pralen
kę tos formos ir stiliaus atra
dėją. Laikui bėgant, pasidaro
visai nebeįmanoma kurti tuo
pačiu stiliumi. Joks save ger
biąs kompozitorius šiandien ne
kurs kompozicijų, kaip Beetho
venas, ir rašytojas nerašys po
emų Puškino stiliumi.
šių laikų pagrindinis meno
gyvenimo požymis yra nepapras
tas visų meno sričių ištobulėji
iryis. šiandien visi menininkai
labai gerai žino formos ir sti
liaus efektą. Iš čia nepaprastas
naujų formų ieškojimas, tiesiog
"kad ir nežmoniškai, bet tik ki
toniškai''. Gali būti tikimasi ta
me kitoniškume atrasti meninio
išsiskyrimo pasižymėjimo lai
mės.
Toje formos Ir stiliaus spe-
Ir kada nors jis parašys šimtus eilių,
supras jis upių kalbą ir ženklus dangaus,
ir drugį mažą ir gėlytę ims mylėti,
o žemės grožis ir kalba širdžių,
ir nerimas keliaujančio žmogaus
bus jo rudens turtų auksinė kiety.
Tada vėl tolimais keliais jis grįš
ten, iš kur jį pasiuntė lemtis,
kur jo nemirštantys dausų. nam«^...
O lepiėj susirūpinę astronomaf atmerk*
ir laukiam! vis matys,
kaip vėl viena žvaigždė nušvis naujai.
*ki8»
Modernaus meno vargai
kuliami joje kartais užmirštama
tai, kad be stiliaus ir kūrybinių
išgyvenimų, dar yra nepapras
tai svarbu technika, pasiekiama
savo srityje gabių žmonių ilgu
ir sistemingu darbu. Meno kū
rinių garbinime yra to paties
elemento, kaip pasigėrėjime bei
nusistebėjime akrobato veiks
mais, būtent, kad mes negalė
tumėm to padaryti. Pvz. šiais
laikais joks pianistas nebus pri
pažintas geru pianistu, jeigu te
sugebės nepaprastai tobulai at
likti porą lėtų Chopino nokti u
nų ar Sehumano "Svajonę". Jis
turi turėti ir akrobatinę skam
binimo teehniką, kuri jį iš kitų
žmonių išskirtų. O atrodo, kad
kartais spekuliacija forma ir
stiliumi net piktnaudojama sa
vo techniniame pri
dengti ...
Kreivai nupieštas veidas ar
nepanašus portretas, sakoma,
padarytas tyčia toks ... moder
nus, nors gal dailininkas kitaip
nė nesugebėjo padaryti... Todėl
sąmoningai kreivai piešti meni
nę teisę turi tas, kuris gali ge
rai nupiešti šių laikų modernistų
taip kritikuojamą "fotografi
ją"
Modernusis menas būtų visai
pateisinamas, jei jo naujieji ke
liai išplauktų vien tik iš esteti
nio pajautimo keitimosi ar jo
pažangos. Deja, modernusis me
nas, tikria modemus įvairių ša
kų menininkas gyvena šiais lai
kais tikrai nepalankiose meniš
kam iškilimui pasižymėjimui
aplinkybėse. Todėl galima įtar
ti, kaip aukščiau minėta, kad
formos ir stiliaus naujienos yra
desperatiškas išeities ieškoji
mas. štai keletas tų nepalanki^
aplinkybių.
Stiliaus ir tematikos priemo
nių išsisėmimas. Per ilgą litera
tūros kūrimo laikotarpį nuo Ho
mero laikų rašytojų skaičiui kas
dieną didėjant, vargu beįmano
ma vien tik tema siužetu su
kurti ką nors nepaprasta (jei
ir įmanoma, tai labai sunku).
Dar blogiau yra su muzika. Nors
muzikoje galimų garsų kombi
nacijų teoretiškas skaičius yra
7o bilijonų, bet ausiai malonių
sąskambių yra tik maža dalis
ir dar mažiau galimybių malo
niai skambantiems sąskambiams
jungti, šiandieną parašyti mu
zikos kūrinį, vartojant šių die
nų estetiniams ausies reikalavi
mams malonius garsus, kurie
savo stiliumi neprimintų kurio
nors ankstyvesnio kompozito
riaus ar dar blogiau kelių iš
karto! yra beveik neįmano
ma. štai kodėl muzikinių gali
mybių skaičius didinamas atona
liniais sąskambiais. Vaizduoja
mame mene šalia lygiai to pa
ties reiškinio stiliaus galimybių
sumažėjimo yra dar kitas var
gas. Drobėje, akmenyje ir tt.
lieka didžiausias technikos do
kumentas. Sunku gyvenamame
laikotarpyje pasiekti technikos
viršūnės. Tai yra nepaprastų su
gebėjimų junginys, pasitaikąs
tik labai retai.
Kita aplinkybė, apsunkinanti
menininkų pasižymėjimą, yra
psichologinio pobūdžio. Išsivys
čius meno teorijai ir meno dės
tymo technikai ir besilavinant
mene dideliam skaičiui asmenų,
nebėra didelio skirtumo tarp ei
lės menininkų (tai galima net
matematiškai statistiškai įrody
ti). O žmonėms įspūdį daro tik
išsiskirią individai, čia ir spor
tas duoda gražių pavyzdžių.
Kas nežino suomių bėgiko Nur
mi! šiandien dešimtys bėgikų
bėga geriau už Nurmi, bet jie
mums nežinomi, mūsų jie ne
stebina, nes jų yra daug. O
Nurmi visa galva aukščiau sto
vėjo už kitus ir liko istorijoje
didelis.
Visos minėtos aplinkybės yra
prisidėjusios prie šių dienų mo
derniojo meno kriaės.
Tačiau būtų klaidinga tatai
vadinti memy krize. Tur būt
žmonija dar niekad neturėjo tiek
k,
I
rff AM"
pU'lf gf
-gabių ir aukšto tobūfamo
pasiekusių menininkų, kaip da
bar. Greičiau tai yra naujų-kelių
ieškojimo krizė.
Atrodo, kad ta krizė yra ži
nomas reiškinys ir visose kito
se srityse. Būtent, juo aukštes
nis yra pasiektas rezultatas, juo
mažiau lieka galimybių duoti
ką nors nauja, žmonijos meno
lobis jau dabar yra didelis.
Tikėkime, kad įvairūs bandy
mai, nors ir nevisi, duos teigia
mų vaisių. B. L.
Red. paąfcaba: Straipsnis disku
sinis. Mums būtų ypatingai ma
lonu, jei jaunimas pasisakytų
tuo klausimu. Juk jis yra ar
čiausia naujųjų laikų ir naujų
gyvenimo klausimų.
MENAS GALINGAS!
Jau tokia yra benamių dalia:
tolti ir tolti nuo savo gimtojo
krašto ir gyventi tik šventa su
grįžimo viltimi. Mūsų išsineš
tus tėviškės vaizdus nustelbia
stovyklinių barakų dulkės ir pil
kųjų dangoraižių šalti šešėliai.
Mes einame ir ieškome nors tru
pinio gimtosios žemės peizažo.
Mes ieškome ir nerandame ...
O kaip yra skaudu būti praradu
siam gimtosios žemės paveiks
lą! Kas jį prikels ir nupūs sv#»
timų kelių dulkes?
Didžiai prasmingi ir gilūs yra
prel. B. Urbos žodžiai, pasakyti
MARGUČIO bankiete: "Paties
Nemuno aš nemačiau. Bet jo
kalbą, jo pasakojimus girdėjau'*
Amžino atminimo kompoz. Ant.
Vanagaičio muzika buvo "paties
Nemuno atgarsis, jo aidas". Iš
tikrųjų, kokia didelė yra meno
galybėj
gešeri tremties metai. Jei ši
tame laikotarpyje tolo ir nyko
iš tėvynėje išaugusių žmonių
akių gimtosios žemės vaizdai, tai
ką jau bekalbėti apie jaunimą.
Dauguma jaunimo labai blan
kiai, lyg per miglas, regi tekan
tį Nemuną. Nedarau jokių užroe*
timų, nes tai yra normalus reiš
kinys. Tik noriu pasakyti, kad ir
toli būdami nuo tėvynės galime
matyti vaikystės takus. Menas
yra kiekvienos tautos veidrodis.
Ir mūsų tautinis menas yra pra
rastos tėvynės tikriausias at
spindys.
Kalbėdami apie lietuvybės iš
laikymą, kalbame didžia dalimi
apie lietuviškumo ugdymą jan*
nime. Tėvynės pažinimas yra
tėvynės meilė! Nepažįstą savo
krašto tai lyg be laiko nu?
džiuvusios tautos medžio šakos.
Bet geografijos ir istorijos va
dovėlių savam kraštui pažinti
nepakanka. Niekas taip vaiz
džiai nebylos Lietuvos žemės
liūdesio ir džiaugsmo, kaip tau
tiniu charakteriu paremtas me
nas.
štai kodėl visų išblaškytų lie
tuvių pareiga visomis išga
lėmis remti meną ir jį kurian
čius žmones, žiaurus Šekspyro,
Hamleto lūpomis ištartas klau
simas: "Būti ar nebūti?" visu
savo baisumu stoja prieš mus.
Bet jei bus pajėgta įskiepyti
jaunime tėvynės meilę, giliau
sia "meilės" žodžio prasme, Lie
tuvos prisikėlimas taps tikrove.
Todėl dėkime visas pastangas,
kad jaunimas išgirstų tylią Ne
muno kalbą apie "gražią, kuk
lią, saulėtą Lietuvą apie Lietu
vos ramų gyvenimą apie lietu
vių taurią meilę ir malonią šyp
seną. Taip pat ir apie Lietuvos
kančias, vargus, priespaudas ir
ašaras." Neleiskim žūti tauti
niam menui, sudarykim kiek ga
lint palankesnes sąlygas lietu
viško meno kūrėjams. Juose glū
di tautos gyvybės išlaikymas.
Jie įstengs prikelti jaunime už
mirštamus tėvynės vaizdus, jie
istengs pažadinti ir užsnūdusias
Lietuvai mūsų tautiečių sąžines.
Tikėkim meno galingumą ir fo
padarytais stebuklais.
Alg. Pagėgis
i •»*.

xml | txt