OCR Interpretation


Dirva = Field. [volume] (Cleveland, Ohio) 1915-current, March 08, 1951, Image 3

Image and text provided by Ohio History Connection, Columbus, OH

Persistent link: https://chroniclingamerica.loc.gov/lccn/sn83035604/1951-03-08/ed-1/seq-3/

What is OCR?


Thumbnail for

t'
Nr. 10 1951 m. kovo 8 d.
Aną vakarą paskambino Adelė
Kanapienė Pakrančio žmonai Bi
rutei ir pakvietė juos ateiti šeš
tadienio vakarą, kaip Amerikos
lietuviai sako, "pakazeriuoti"
Būsiąs ir dar vienas kitas sve
čias vietinis ir atvykėlis. Bi
rute pasitarė su vyru ir pažadė
jo pas Kanapėnus apsilankyti.
Kai Pakrančiai atėjo, kiti sve
čiai jau buvo susirinkę ir "kaze
riavo" susėdę aplink didjjį sta
lą. Kanapėnas supažindino juos
labai paviršutiniškai ir tuojau
pasodino lošti. Lošė labai pa
prastą lošimą, kuris Lietuvoje
buvo vadinamas "maušeliu" ir
kurio vardo čia niekas tikrai ne
žinojo. Pakrantis, kaip šimta
TiuoŠimtinis lietuvis, mėgo paloš
ti rimtesnius ir painesnius loši
mus, kaip, pvz., preferansą ar
šachmatais, bet argi gali daryti,
ką mėgsti, ar ko nemėgsti atė
jęs svečius? Ką daro kiti, da
ryk ir tu?.
Pakrantis atsidėjęs peržvelgė
Btalą, stengdamasis atpažinti,
kuris čia vietinis ir kuris trem
tinys, bet iš apdaro atpažinti jau
nebegalėjo: visi buvo gražiai pa
sipuošę ir atrodė "tikri ameri
kiečiai". Tada jis stengėsi įsi
klausyti, kaip jie kalba, bei ir
pavardė, kaip jis vėliau sužinojo,
iš to nieko negalėjo suvaikyti.
Viena senyva moteriškė, kurios
pavardė, kaip jis vėliau sužinojo,
buvo Mrs. Kratage ponia
Krutulienė, kalbėjo puikia su
valkiečių tarme. Pakrantis nu
sprendė, kad ji, turbūt, bus ką
tik atvykusi iš Europos. O prie
šais jį sėdėjo vidutinio amžiaus
vyras, švarką pasikabinęs ant
kėdės atlašos, ir kalbėjo baisiu
lietuvių ir anglų kalbos krati
niu. Tokie žodeliai, kaip "for
sure", "all right", "I am in"
'(vadinasi, aš lošiu), "seventori",
"go ahead", "I am out" (aš ne
lošiu), "pačekik", "nesikidik" ir
tt., ir tt. liejosi, kaip iš kibiro.
Ir pakrančio jautri ausis netru
ko pastebėti, kad tas vyras, ku
rio pavardė buvo tikrai lietuviš
ka Nemunaitis angliškus
žodžius kaišiojo lietuvių kal
bą su kažinkokiu pasigardžiavi
mu ir pasididžiavimu, kaip anais
laikais Lietuvos kaimo pusber-
šis*vis viena virto recidivistu, tik apsisukęs
ne tik, lyg niekur nieko nebus atsitikę, tą
pat kartoja, bet ir, kaip matėme, vagina
miems mėgina savo darbelio kaltę primesti.
Dar kiek apie Charkevičiaus priski
riamą šv. Kazimierui "lenkišką kultūrą" ir
"lenkišką dvasią". Lenkiška kultūra Lie
tuvoje užaugusio lietuvio Kazimiero Jogai
laičio ir vokietės Elzbietos Habsburgaitės
XV a. rūmuose? Czy špisz, czy šnisz, czy
o drogę pytasz? Be ginčo su Ch. sutikime
pripažinti šventajam lotiniškai katalikišką
to amžiaus kultūrą, kurią įspūdingiausiai
bus jis išreiškęs savo, bent jam priskiria
mu, himnu "Omni die die Mariae", o kas
nuo to dar lieka pagavę kuomet laiko,
smulkiai, smulkiai sukapokime, atskirkime
(bet kaip?), kas ten lenkiška, kas lietuviš
ka, kas vokiška, kas gudiška ir, nudžiovę
iš kur nors (je, bet iš kur?) tokias svars
tykles, pasverkime visus šiuos "likučius" ir,
patyrę kiekvieno svorį, nebeturėsime dėl
ko ir ginčytis (uncijos ir gramai nuspręs?).
Šv. Kazimiero "lenkiškai dvasiai" su
prasti pasižymėkime sau kai ką iš to pat
Charkevičiaus kito straipsnio, kur p. 117
Vilnių jis apibūdina kaip "meilės miestą,
kuris meilei palenkia, meilę aukštyben iš
kelia, meile kuria ir meile kovoja", štai,
girdi (p. 118), romėjiškai julijiškoji Žy
gimanto žygimantaičio ir Barboros Goštau
tienės meilė, kokios niekur Lenkijoje nera
si, tik Vilniuje Pilies Kalno papėdėje, pa
neryje kuri nėra'tik legenda, nėira poeti
nis prasimanymas tik tikrovė Vil
niaus tikrovė vilniečių meilė, štai to
liau filomatiškai filaretiškoji meilė drau-~
gams... "konradiškoji" žmogaus meild
tautai... žmogaus meilė Dievui: (p. 119)
feventas Kazimieras atstumia nuo savęs ka
rališką karūną ir nužemintai klūpo ant už
daroj Vilniaus Ipfeddroa laiptu *,, čiąj#u
SIMTANUOŠIMT1NIS LIETUVIS
o n a s a k a n i s A e i k o e Vyt. Alantas
Jonas Pakrantis apaštalauja
n5lis, užsimovęs naujais bliz
gančiais batais, užrietęs nosį
žingsniuodavo per šventorius at
laidų metų. Pakrantis galvojo,
kad Nemunaitis tikriausiai gy
vena Amerikoj bent apie 30 me
tų. Toks lietuvių kalbos darky­.išsižadėjo
mas Pakrančiui labai nepatiko,
bet jis nusprendė tylėti.
Tačiau besikalbant paaiškė
jo, kad tas vyras tremtinys,
kaip ir jis pats, atvykęs Ame
riką tik prieš ketveris metus.
Tuomet lietuvių kalbos darky
mas Pakrančio ausiai pasidarė
dar šlykštesnis ir jis nutarė
nebetylėti. Iš pradžios jis no
rėjo juokais priminti ponui Ne
munaičiui reikalą gerbti lietu
vių kalbos grynumą, pastebė
damas, kad jis nesuprantąs, ką
anas sakąs.
Kaip, tamsta dar neišmo­
kai angliškai? paklausė Ne
munaitis Pakrantį, matyt, ne
labai tikėdamas jo žodžiais.
Įsivaizduokite, kad dar
neišmokau, atkirto Pakran
tis, ir aš nesuprantu, ką čia
tamsta kalbi, nusišypsojo
Pakrantis.
Užuomina buvo labai aiški
Pakrantis manė, kad to pakaks,
ir kad Nemunaitis nustos "puo
šęs" lietuvių kalbą svetimomis
plunksnelėmis. Bet jis apsiriko.
Nemunaitis Pakrančio netie
sioginį prašymą kalbėti padoria
lietuvių kalba atsakė tuo, kad
dar labiau ėmė ją "amerikonin
ti". Tada nebeapsikfljntęs Pa
krantis kreipėsi jį jau tiesiai,
be jokių vyniojimų vatą.
Klausyk, ponas Nemunai­
ti, jei tamsta tik po ketverių
Amerikoje buvimo metų savo
kalboje jau vartoji pusę ame
rikietiškų žodžių, tai kas bus
dar po ketverių metų? Tur būt,
tada nebemokėsi nė vieno lie
tuviško žodžio.
Nemunaitis lyg supykęs, lyg
susijaudinęs kurį laiką žiūrėjo
PakrantJ Ir paskum brutaliai
atsakė:
Aš amerikonišką duoną
valgau, aš ir kalbu amerikoniš
kai. Ką man. lietuvių laiba
duos?
Atsakymo netikėtumas Pa
krantį apstulbino. Jei tas vy­
9
ras būtų nuvažiavęs Palestiną
ir ėmęs valgyti žydišką duoną,
tai jo lietuvių kalboje jau būtų
buvę pusė žydiškų žodžių,
dingtelėjo Pakrančiui galvą.
Už duonos kąsnį tas vyras jau
savo kalbos ir tauty
įbės ir, be abejo, išsižadės ir
savo tėvynės. Ir keisčiausia
Pakrančiui pasirodė tai, kad
tas smarkuolis net nepagalvo
jo apie tai, kad jis pats t?
duoną užsidirba. Kažin kokią
duoną jis valgytų, jei negalė
tų pats jos savo penkiais pirš
tais užsidirbti? Amerikoje nie
kas tau duonos dykai neduo
da, net jei tu už tai ir savo kal
bos, tautybės ir net tėvynės iš
sižadėsi. Tu gauni fabrike če
kį kol dirbi, bet jei tu susirgai
trims dienoms, tai už tą laiką
tau jau niekas nebemoka. Užuot
visa tai pasakęs Nemunaičiui,
Pakrantis kreipėsi ponią Kru
tulienę:
Pasakykite, poiįia, kietk
laiko jūs gyvenate Amerikoje?
Bus jau apie trisdešimts
metų.
Pagal poną Nemunait
tamsta turėjai lietuvių kalbi
užmiršti keturis kartus, at
sakė Pakrantis, nes jam sa
vo tėvų kalbai pamiršti terei
kia aštuonerių metų. O kokią
duoną tamsta valgei: ameriko
nišką ar ne amerikonišką?
Nei tą, nei tą: aš valgiau
savo pačios užsidirbtą duoną,
—. nusijuokė ponia Krutulienė.
s— Never mind, nebeži
nodamas ko griebtis Nemunai
tis vėl puolė lietuviškai ang
lišką žargoną. Kieno vežime
sėdi, to ir giesmę giedi...
nuo savęs, tik charkevičiškai tęskime: ne
Krokuvoje, tik Vilniuje šventasis klūpo
ne krokuviškė, tik vilnietiška yra jo meilė
Dievui "niekur Lenkijoje, tik Vilniuje" te
galima tokia meilė na, tai kaip čia bus
su "lenkiška dvasia"? Nė velionies Herba
čiausko šūkavimais, ir mostagojimais jos
čion neprisišauksime. O visdėlto ją rasime,
tik ne mūsų šventajame, bet jo šviesios
asmenybės politiniams tikslams naudotojų
žygiuose ir žygeliuose.
šitokiu žygeliu gauname laikyti mano
anksčiau jau užsimintą modeniškai vilnie
tišką "kaziuką". Kas čia per prajovai?
Taip, dar 1945 m. kovo (4?) d. kažkuriame
Italijos miestelyje (w Apeninach) stovinti
ten andersinė Vilniaus brigada šv. Kazimie
ro šventei buvo surengusi vilnietišką "ka
ziuką" inscenizuodama gatvėse lyg ir
kazimierinį Vilniaus kermošių. Prie mies
telio iš tolo buvo matyti iškaba: Wilno.
Gatvės papuoštos vardais: Wielka Pohulan
ka, Ostrobramska, Mickiewicza, Antokols
ka, Plac Lukiški. O ten visokie balaganai,
kurių ypačiai populiarūs buvo "Bar Ciotki
Albinowej" ir "Lira placę, w mordę biję".
Čia pat ir šoko: oberkus, kujaviakus ir mo
zūrus. Kaip Vilniuje? Nagi, nagi an
dersiniame "Vilniuje", ir visa tai buvo at
likta "tikrai lenkiškai", temperamentingai,
lenkiškais papročiais ir tradicijomis (Wi
lenszczyzna" p. 129—134). Lenkiškai bū
tume pasakę: grocz z kapustą, rusiškai gal:
smieš francuskago s nižegorodskim, o mes
gal ir nebūtume kreipę dėmesio šį pseudo
vilnietišką jovalą, jei jis būtų buvęs tik
"dlia prostoj narod" lenkų kareivių na
ivus daužymasis ir šposavimas. Tačiau tuo
čia nesitenkinta, rengėjų turėta ir kitokių,
reikšmingesnių tikslų. Visa tai, girdi, la
bai patikę italams (p. 132), kuriems, žino
ma, t*nka mū buvo paaiškinti šie "lenkiško
Arba kitaip sakant, blo­
gas tas paukštis, kuris savo
lizdą teršia, atkirto Pakran
tis.
Visi nusijuokė, išskyrus Ne
munaitį, kuris, piktai mėtyda
mas kortas, paklausė:
O kas tamstai galvoje
kaip aš kalbu? Kaip noriu, taip
kalbu.
Visas reikalas ir yra,
kad man tatai net labai gal
voje. Tamsta kalbi ta pačia,
kalba, kuria ir aš turiu laimės
kalbėti. Ar mes to norime,' ar
I V A
S I Y K I E
vertingę knygą!
Jau pradedama ruošti spau
dai žymaus foto menininko Vy
tauto Augustino Lietuvos vaiz
dai. Tai didelio formato (12x8
tol.) leidinys, kuriame tilps
daugiau kaip šimtas vaizdų.
Kiekvienas vaizdas bus atspaus
dintas atskirame puslapyje.
Leidinio įvadas ir kiti tekstai
spausdinami lietuvių ir anglų
kalbomis. Leidinys spausdina
mas geriausiame, specialiai pri
taikintame popieriuje ir bus
įrištas kietus meniškas vir
šelius.
Šiame leidinyje vaizdais atsi
spindės visas Nepriklausomos
Lietuvos kūrybinis darbas
Lietuvos miestų išaugimas, mo
dernioji statyba, ekonominis bei
ūkinis išaugimas. Taip pat tilps
Lietuvos istoriniai paminklai
bei jos gamtovaizdžiai, šis ver
tingas veikalas bus ne tik vaiz
dus savo Tėvynės prisimini
mams, bet jis puikiai tiks ir
svetimtaučiams supažindinti su
Lietuva. Kiekvieno patriotiškai
galvojančio lietuvio pareiga yra
tą leidinį iš anksto užsiprenu
meruoti ir tuo prisidėti prie jo
greitesnio pasirodymo.
Dėl šio leidinio spaudos bran
gumo jo tiražas bus leidžiamas
tokio dydžio, kiek bus prenu
meratorių. Norintieji šį leidini
įsigyti, malonėkite nedelsdami
jį užsisakyti. Užsisakiusiems ir
pinigus sumokėjusiems iš anks
to, jo kaina bus tik 3 dol., o už
sisakiusiems ir pinigus pasiža
dėjusiems sumokėti leidiniui iš
ėjus 4 dol.
Užsakymus ir prenumeratos
pinigus prašome siųsti leidyk
los administratoriui šiuo adre
su: Povilas Ališauskas. 140-02
844h Drive, Jamaica, N. Y.
Leidykla VAGA
nenorime, bet mes esame bend
rininkai ir mūsų gimtoji kal
ba yra mūsų bendra nuosavy
bė. O kaip tamsta pažiūrėtum
savo bendrininką, kuris pra
dėtų varinėti vinis jūsų bend
rai valdomą mašiną?
Kalba ne mašina ...
Teisingai, kalba ne maši
na,* bejt gyvas kūnas: kai
tamsta imi ją "puošti" sveti
mybėmis, tai yra tas pats, kaip
gyvą kūną imtum raižyti stik
lu: iš jos ims trykšti kraujas.
Aš tai jaučiu, užtat ir tamstai
sakau...
Vilniaus" lenkiški oberkai ir kujaviakai,
ir net buvęs pakviestas amerikietis ko
respondentas, kuriam visa tai buvo parody
ta kaip Polish country fair (p. 129). Taigi
net čia, net jovalinė, betgi propaganda.
Tad ne vien "joukun dakc!"
O šitoksai falšyvasis Vilnius įrengia
mas ir surengiamas taip pat ir kitų metų
"kaziukui", tik jau Modenos mieste, ir ne
vien čia linksma, nerūpestinga balaganinė
propaganda, bet ir "kaziuko" kėlimas rim
tesne šv. Kazimiero švente, čia jau Trijų
Kryžių ir Pilies Kalno fone (p. 147) lyg
Vilniaus katedros aikštėje lenkų genero
lai ir ministerial priima Vilniaus brigados
kareivių iš Vilniaus, Vileikos, Trakų,
Naugarduko" (p. 142) žygiavimą su vilnie
tiškų "smaku" priekyje, liaudiškai apsi
taisiusių kalnėnais, krakusais, kašubais ir
polešukais (p. 144), tik, žinoma, ne vilnie
čiais, nes būtų reikėję vilkėti jau lietuvių
arba gudų kaimo drabužiais. Viena iš dvie
jų: arba čia vilniečių (siauresne ar kruli
kovakine prasme) maskaradas, žygiavimui
pro generolus įvairių Lenkijos provincijų
liaudies drabužiais apsivilkimas, arba ne
vien "vilniečių" (polešukų), bet ir tikrų
Lenkijos krakusų ir kitų provincijų lenkų
parade dalyvauta, šiaip ar taip, Vilniaus 18
kaba dengė čia ne vilnietišką tūrį.
Dar reikšmingesnė čia šv. Kazimiero
dienai vilnietiškai, augščiau ir skersai gat
vės, pakeltoji Aušros Vartų koplyčia su šv.
mišiomis kariuomenei ir anuo kun. žmi
kovskio pamokslu apie "Vilniaus žemės pa
troną", kurio šventės proga iškalbingasis
karo kapelionas pabėrė tikrai ir mums įsi
dėmėtinų lenkiškų minčių:
"Ar yra pasaulyje kita tokia tauta,
kuri labiau mylėtų savo tėvynę, negu mes
savo Lenkiją? Ar yra kita tauta, kuri su
tokiai noru ir džiaugsmu įnirtų, gindama
Pamatęs iš Lietuvos pa
žįstamą veidą, pajunti, lyg
sutikai artimiausį giminę.
Šypsaisi jį žiūrėdamas,
pažįstamas veidas irgi šyp
sosi, nes naujo gyvenimo
pradžioj, lyg išsigelbėjusių
iš nuskendusio laivo tarpe,
viskas pamiršta: ir bu
vusi nesantaika, negrąžin
ta skola, net paviliota su
žadėtinė.
Mokyklos koridoriuje prie
staliuko su bilietais lietu
višką koncertą pamačiau,
kaip Kazys apkabinęs už
kaklo Joną, bučiuoja vei
dą, paleidžia minutei ir vėl
bučiuoja. Pagaliau Jonas
dingsta, o Kazys susijaudi
nęs ir išraudęs nuo malo
naus susitikimo, sėdasi už
staliuko ir šypsodamasis
tęsia bilietų pardavinėjimą.
Aš atsiminiau, kad Lie
tuvoj jie sugyveno kaip ka
tė su šunim. Iš kur čia toks
pasiilgimas atsirado, kad
vyrai negali atsibučiuoti iš
džiaugsmo, išvydę vienas
antrą?
Kai nuėjau salę
%/. Shinha poitrUnaauiti...
ir
su­
siradau savo vietą pa
mačiau Joną sėdintį greta
manęs.
Aš užvedžiau kalbą maž
daug taip pat, kaip šio ra
šinėlio pradžioj visi, esą,
dabar jaučiamės kaip tikri
broliai ir nepaisome, kad
kitas ir daug nemalonumų
savo laiku yra pridaręs,
bet piktumas jau išgaravęs
ir kartais pabučiuoji žmo
gus atkištą ir labai sa
vo laiku pūkuotą snukutį.
Tai gal matei, kai ma­
ne Kazys bučiavo? Niekas
man neišgaravo, aš jį žiū
rėti be piktumo negaliu!
Kaip gi taip?
Šiandien mane vežė
savo žemę, kaip tai daro lenkų tauta? Jo
kia tauta pasaulyje negali pasididžiuoti to
kiu didvyriškumu, tokiu Dievo, garbės (ho
nor) ir Tėvynės meile, kaip mūsų tauta!"
M...
rCNCGETE
koncertą
dėdė,
klaidžiojo
geras dvi valandas, kol su
rado šitą mokyklą, o aš,
matai, ilgas laikas... Įeinu
čia pilna žmonių, nei
vieno pažįstamo. Tik žiūriu
Kazys prie bilietų. Iš
strioko užmiršau ir piktu
mą —prieisiu ir paklausiu,
manau sau, kur čia vyrų
kambarys. Tik pasisveiki
nau ir pasilenkiau prie jo
ausies paklausti, o jis apka
bino mane už kaklo ir bu
čiuoja tris kart vieną vei
dą, tris kart kitą... Tik
paleido aš vėl pasilen
kiau klausti vėl griebė
bučiuoti. Ką gi, jis turi
laiko ir kai jo entuziazmą
apraminęs sužinojau ku
rią pusę žygiuoti, tai jau
bėgau tekinas. Tegul jį bie
sai irgi draugas atsira
do, seilioja man veidus, kai
aš taip neturiu laiko. Pikta!
Šerep! sušuko mo­
teriškas balsas iš užpaka
lio. Reiškia koncertas jau
prasidėj s ir prašo tylos.
Tautiškais rūbais išsipuo
šusi dainininkė scenoje už
dainavo itališką arįj^ iš
operos.
Mūsų tauta, praetyje taip ga­
linga, betgi silpnesniems kaimynams bru
tališkai savo kultūros neprimetė ... Visa
dos buvome nuoširdūs ir atviri. Biaurėjo
mės apsimetimu (obludą), neteisingumu
(net fafcszem), melu ir prigavimu (podstę
pem). Duotojo žodžio visados šventai (wier
nie) laikėmės ... Visados stodavome ginti
ne tik pačius save, ne tik Europą, bet ir
visą pasaulį" (p. 137
Pridurkime čia ir Charkevičiaus, kuris
dalyvavo modeniškame "kaziuke" ir girdė
jo žmikovskio pamokslą, panašų sąvo tau
tos (savęs?) apibūdinimą:
"Mes atskiriame be klaidos teM g*ra
ir kas bloga, ir niekas (žadna siia) nepri
vers mūs meluoti arba veidmainiauti, būti
bailiems arba -nuolankiems (p. 115).
Oj, tu cosik niedobrze!" būtų pa
sakęs kuris Vilniaus "lenkas", o koks Tom
cio ar ščepcio iš Lvivo radijo ("wesola
lwowska fala") būtų pridūręs: Trzymaj
cie, ludzie, bo nie wytrzymam!" Kad kiek
viena tauta yra linkusi save ir savo sa
vybes žiūrėti šilčiau, geresnėmis akimis,
negu kitas žinoma ir suprantama nei
lenkai, nei mes čia nedarome išimties. Kad
toks nusijautimas ir nusistatymas nekartą
reiškiasi labai naiviai, kaip štai kun. žmi
kovskiui ne naujiena tik prisiminkime
mūsų proaušrininko Kašarausko ir aušri
ninkų lietuvių kalbos padanges kėlimą
("ir gražiausia, ir seniausia ir tt.), tokį pat
Gogolio (tikriau ukraino Hoholio) ir kitų
rusų savo kalbos garbinimą, taip pat lenkų
savosios, prancūzų, italų vėl savų, latvių
pasipūtimą prieš kitus ir pan. Nesvarbu
mums čia, kaip "kaziukimo" aušrav&«$w
f1*"1
Sy, iš kur čia ta kra-
java čigonka atsirado?
vėl tas pats balsas iš užpa
kalio*
Šiur, čigonka iš kra-
jaus ir dainuoja, ir, musėt,
kortom išburia. Visokių čia
privažiavo.
Šerep! atsisukęs
šūktelėjo Jonas.
Šiandien jis tikrai atrodė
piktas.
Seniausias ir gražiausiai ilius­
truotas* lietuviškos minties žur­
nalas.
MARGUTIS
Jsteigė kompozitorius
A. VANAGAITIS
Kaina metams $2.M
Susipažinti siunčiamas
dovanai.
TREMTIS
Vienintelis lietuviškas laikraštis Vokietijoje. Eina nuo 1950 metq
liepos mėnesio pradžios, kas savaitę. Leidžia ir redaguoja žurnalistas
SIMAS MIGLINAS. Prenumeratos kaina Amerikoje ir Kanadoje
50 centų vienam mėnesiui
TREMTIES atstovai:
Visai Amerikai, išskyrus Chicagos miestą
St. Nasvytis, 4579 W. 157 SU Cleveland 11, OM®
REMDAMI TREMTĮ, REMIAME VOKIETIJOJE
LIKUSIUS LIETUVIUS BE UžJURIO LIE
TUVIŲ PARAMOS JIE LIKS BE LAIKRAŠČIO!
pamokslo nežmoniškas gyrimasis, jei jis
pažodžiui modeniečiams buvo išverstas, o
ne diplomatiškai retušuotas, šiųjų buvo pri
imtas ir ką jie apie lenkus po to ėmė gal
voti, tik jau visai negerai, jog šv. Kazi
miero šventės proga nesusilaikyta nuo prie
šingų tikrovei teigimų, net nuo paprastos
netiesos. Ar neprimena mums bolšekinės
dainos "Ja drugoi takoi strany ne znaju,
gdie tak volno dyšet čelovek" skaudžios
autoironijos žmikovskio arba Charkevi
čiaus šie tautiniai pasigyrimai: "mes" prie
varta niekam nebrukome savo kultūros,
visados buvome atviri, niekados nebuvome
falšyVi, obludnikai ar apgavikai, neveidmai
niavome, savo žodžio nelaužėme, visados
buvome garbingi! Pasakyta, išspausdinta ir
pasirašyta. Tik žinote ką: po staroszla
checku: "nie wierz gębie, polčž na zębie".
Sugretinkime žodžius su faktais ir pasvars
tykime, kiek vieni atitinka kitus.
Manau, kad nei žmikovskis, nei Char
kevičius neginčys, jog svetimos kalbos bru
kimą galima laikyti svetimos kultūros bru
kimu? Na, tad iš tūkstančių lietu
vių visuomenei žinomų įvairaus senumo
praeities faktų susijusių su lenkų kalbos
("kultūros") brukimu lietuviams labiau ar
mažiau prievartingai ir brutališkai, tenu
trūkusių su Vilniaus grįžimu Lietuvai 1939
m. ir apvainikuotų 1939—1940 m. lietuvių
paskelbtu slaptu Vilniaus vaivados Bo
cianskio memorialu, kaip naikinti tautinę lie
tuvių kultūrą, paimkime pirmą pasitaikiu
sią (kaip tik rašant šį puslapį) žinelę. Wor
cesterinis "Amerikos Lietuvis" 1947 m.
gruodžio 13 d. nr. 50 iš Kauno miesto sa
vivaldybės 110-metinio sargo Juozo Ado
mavičiaus 1939 m. pasakojimų apie Lietu
vos baudžiaumetį pateikia štai ką: kai jis
dar tebegyveno "anoje Nemuno pusėje",
Perkelta 4-tą pusi.
.y^

6755 So. Western Ave.
Chicago 36,111.
CSiicagos miestui ir Kanadai
W. Stuogis, 1114 Florence Ave., Evanston. Ii.

xml | txt