Newspaper Page Text
Ą™ •Ępyt&yą* i^n -*ymm* ^l^? No. 21^* 1951 m.' gegužes 24 Šv. Patriko diena daug ką iš mūsų privertė susimąstyti ir pagalvoti. Daug kas ją yra net aprašęs jvairiais požiūriais. Pa vyzdžiui, E. Karnėnas 18 Dirvos numeryje nagrinėja ją tautiš kai religiniu požiūriu. Mums ta šventė įdomi štai del ko 1. Amerikiečiai teigiamai žiū ri atskirų tautybių tautinių jausmų ir tradicijų demonstra vimą 2. Amerikoje yra tautų, ku rios per kelias kartas neužmirš ta savo tautinių tradicijų ir džiuojasi savo kilme. Jei kuriame Europos krašte didelė dalis jtakingų valdininkų išeitų viešą paradą, pareikšda mi, kad jie yra kitos tautybės, ir nešdami plakatus, su kitos, ne to ^krašto tautos interesus gi nančiais šūkiais (o šv. Patriko šventės metu tokius čia kaip tik matėme!) tai aišku? kad arba visi tie valdininkai išlėktų iš savo užimamų vietų arba bent jau kiltų dėl to didelis nepasi tenkinimas. Pagaliau, tai visai būtų neįmanomas toks reiški nys, kadangi nacionalinėse vals tybėse nei nebūna žymesnio skaičiaus svetimos kilmės val dininkų. Vien jau tas rodo, kad Amerikoje patriotiniai išgyve nimai yra kitokio pobūdžio, kaip Europoj®. Yra ir "Saugiau to $Srfcumo pavyzdžių Antrojo Pasaulinio karo metu buvęs JAV Finansų sekretorius Morgenthau neseniai pasitrau kė iš visų pareigų, nes norįs pasišvęsti vien tik žydų aukų fondui Palestinos reikalams. Jis yra to fondo valdytojas. Fondas yra užsimojęs kasmet čia su rinkti po 150 milionų dolerių, Izraelio valstybės reikalams. Tai yra, galima sakyti, gana stambūs mokesčiai kitos tolimos valstybės reikalams. Amerikos viešoji nuomonė tačiau tuo nesi piktina nei kad čia tokiam tiks lui pinigai renkami, nei kad tam darbui vadovaująs asmuo nese niai buvo šios valstybės finansų tvarkytojas. Bet kurioje Europos valstybė ję kiltų didžiausias susijaudi nimas dėl tokio masto kapitalo išvežimo svetimą kraštą grynai j* reikalams, & partija, kurios buvęs ministeris tai padarytų, neabejotinai pralaimėtų rinki mus. Dabartinis didžiausio Ameri kos miesto New Yorko bur mistras yra imigrantas iš Ita NEREIKALINGAS NUSIŽEMINIMAS A *w^^?^^w*v kUlnrl.no mine.lo tr.čl, ,avaKt. R^.^oĮ. ALDONA AUGUST1NAVICIENE Amerikietis visai nesijaudina, jei šiaip jau nuo jo žymiau nesi skiriąs asmuo pasisako, kad jis airis ąr koks kitoks. Net lenkų kilmės atstovas kongrese O'Kon skis kongrese pasisakė "Aš esu lenkas" ir niekas tuo nesipikti no. Labai gaila, kad daugelis mū sų^ tautiečių nesugebėjo to su prasti anksčiau ir dabar dar nesupranta to savotiško Ame rikos tautinio jausmo. Nesu pranta to daugelis ir naujųjų ateivių. Visi jie daro fatališką klaidą, įsivaizduodami, kad ame rikietis tautybę išgyvena taip pat, kaip ir jis pats, lietuvis. Atrodo, kad tinkamas šio da lyko supratimas mums dabarti nėje būklėje yra nepaprastai svarbus. Visai natūralus reiškinys^ kad ilgiau gyvendamas mūsų tautie tis Amerikoje, o ypač jo vaikai, pamilsta savo antrąją tėvynę ir nori pasidaryti pilnateisiu, ko mažiausiai nuo kitų tesiskirian čiu amerikinės visuomenės na riu. Norėdami išlaikyti tuos tau tiečius lietuviais, nestatykime klausimo "arba arba": arba tu amerikietis, arba lietuvis, bet parodykim jam, kad tos abi ypatybės yra puikiai suderina mos. Kaip jau minėta, savo mastu matuodamas, imigrantas dažnai pradeda amerikonėti ne iš to ga lo. Keičia pavardę, krikštija vai kus neva amerikoniškais var- Vieninteli* lietuviškas laikraštis Vokietijoje. Kiną no 1950 metq liepos mėnesio pradžios, kas savaitę. Leidžia ir redaguoja žurnalistas SIMAS MIGLINAS. Prenumeratos kaina Amerikoje ir Kanadoje 50 centų vienam mėnesiui TREMTIES atstovai: Visai Amerikai, išskyfmt Chicago** miestą St. Nasvytis, 4579 W. 157 St., Cleveland 11, Ohio REMDAMI TREMTI, REMIAME VOKIETIJOJE LIKUSIUS LIETUVIUS BE UŽJURIO LIE TUVIŲ PARAMOS JIE LIKS BE LAIKRAŠČIO! XAOWO/T MĮ^Llf'M'A DIRVOS skyrius jaunimui lijos, ten gimęs, su Italija ryšių nenutraukęs, ten dabar labai garbinamas. Clevelando beisbolo komandos vadovas (vadinas, vie nas iš čia populiariausių žmo nių) yra ispanas, Ispanijoj gi męs ir tebesivadina dviem tik rai ispaniškais vardais ir gryna ispaniška pavarde. Kaip New Yorko burmistrui itališka, taip šiam ispaniška pavardė, rodanti jų tautinę kilmę, nei kiek nekliu do būti populiariems ir būti vi suomenės viršūnėse. Europino stiliaus nacionalizme vargiai ar taip galėtų būti. Jungtinės Amerikos Valsty bės irgi turi savo nacionalizmą, bet jis kitokios rūšies. Ameri kietis paprastai nesirūpina kito amerikiečio nei kilme, nei pavar de, nei jo nacionalinėmis simpa tijomis kuriai nors tautai. Jis kitą amerikietį laiko sau lygiu, jeigu jis yra formaliai pilietis, jeigu jis laisvai kalba angliškai, supranta amerikinį galvojimo būdą ir savo elgesiu perdaug ne išsiskiria iš vietinio standarto. I 4578 We.t KTŪTStreet, dftls nors tikra to žodžio pras me amerikoniškų vardų vargu ar yra: vis angliški, airšiki, vo kiški, prancūziški, lotyniški, graikiški, žydiški ir tt.) slepia savo kilmę, sąmoningai nemoko vaikų savo gimtosios kalbos ... Blogiausia^ kad nesuprasdami tikrosios Amerikos dvasios nau jieji amerikonai, taikydami eu ropinį patriotizmo mastą Ameri koje, savo kilmės tautiečių susi pratimui kenkia daugiau, kaip tie, kuriuos jau būtų galima laikyti tikrais amerikonais, t.y., bent šeštos kartos imigrantai. Pavyzdžiui, Clevelando Diep holzo Vasario 16 d. gimnazijai remti komisija gavo keleto senų jų emigrantų lietuvių laiškų su maždaug tokia pagrindine min timi: "esate Amerikoje, todėl rūpinkitės Amerikos mokyklo mis, o ne kažkur Diepholze!" Galime būti tikri, kad žydų fondo valdytojas Morgentau ne gavo nei vieno panašaus laiško iš senų amerikiečių žydų, negavo priekaištų ir iš kitų amerikiečių, nors tas fondas renka tiek mi lionų, kie minėta komisija tik dolerių... Vienas Clevelaitde gerai Ši? nomas asmuo, Lietuvoje gimęs amerikietis, 1950 m. Vasario 16 d. minėjime pareiškė, kad reikia rūpintis Amerika, o ne kažkur toli esančia Lietuva... Galime būti tikri kad nei vienas airių veikėjas tokios nuomonės nėra pareiškęs, nes airiai geriau pa žįsta Amerikos flvafsią. Taigi mūsų naujųjų imigran y?s?y M«.l7 tų jaunuomenei ypač svarbu at minti, kad norint prasimušti Amerikos gyvenime reikia pa sistengti 1. išmokti gerai, be blogo ta rimo, kalbėti angliškai, 2. pažinti Amerikos istoriją, geografiją, literatūrą, 3. orientuotis amerikiečių mė giamiausiose Sfekose, bet: 1. nereikia be reikalo žemintis ir slėpti savo kilmę, 2. nereikia bijoti Vartoti savo kalbą savųjų tarpe, 3. pažinti savas tautines kul tūrigąsias tradicijas ir nevengti atitinkamoj vietoj bei atitinka mu metu su jomis pasirodyti. šio nenusižeminimo niekas čia nepalaikys blogu dalyku, nebent tik koks pirmos kartos imigran tas, kuris pats Amerikos dvasios dar gerai nepažįsta ir neturi su gebėjimo pažinti. Yra nemaža ir čia gimusio jaunimo, išaugusio ar augančio okioj aplinkoj, kur vyrauja toks klaidingas Amerikos dvasios su pratimas, kur manoma, kad bū ti amerikiečiu reiškia pamiršti savo tautinę kilmę bei tėvų kal bą. Daugeliui tokių jaunuolių dar galima labai įtikinančiais pa vyzdžiais iš Amerikos gyveni mo parodyt jų klaidą. Ir tai rei kia stengtis daryti. Yra dar ir kitas reiškinys ne savo kilmės slėpimas, bet priešingai didžiavimasis savo kilme. Apie tai pakalbėsime kitą kartą. B. L. A. BALAšAITIENft Kalnu karaliaus grutiįe Sunkūs žingsniai suvirpina grotas ir suskamba šalti stalaktitai Tarpekliais, uolomis nuklotais, aidi kalnų karaliaus trimitai. Širdimi negyva virpa kalnas, bailią stirną urvan paviliojęs. Šalto debesio mėlynas delnas glosto spindulio šąlančias ko jaš. Sunkūs žingsniai tarpekliuose dunda ir nulūžta maži stalaktitai... Išsigandusios stirnos skundą užslopina karaliaus trimitai. girdimi negyva plaka kalnas rieda akmenys, laužia medelį. Balto debesio spindintis delnas išklojo vaivorykštėm kelią ... Sunkūs žingsniai nutyla prie kelio, ir vėl ramios uolotos pašlaitės grįžta groton paniuręs karalius, neradęs jaunos karalaitės. Plačiabangis Nemunas plauna mano sapnus neramius: ir regiu apačioj palei Kauną Panemunės krantus. A. BALAŠAITIENĖ Ir matau aš pavasario mišką po mėlyno dangaus žydruma ... O iš ryto sidabras užtiškęs jjuplauna dulkėtas šakas. Mano žingsniai nuaidi per tiltą, Ir nutyla pievų žalume kiek pakrantėse smėlio supilta, kiek pėdų užpustyta jame! Melancholiškas Nemunas plauki mano sapno krantus neramius. Ąš šiąnakt pas pražydusį Kauną mačiau Panemunės krantjafi. Tuokart rašė vieną tūkstantį septynius šimtus ir devynius. Rugiapiūtė. Išgąstinga kaitra kankina žmones ir gyvulius. Ne vien tik šuliniai išdžiūvę, bet ir pati Įsra vietomis sausa. Jau pernai buvo giedra ir užpernai. Seniai jau žmonės su baime lau kia kokio nors vargo ypatingai užeinant. Badą jau kenčia daug žmonių. Nėra ko valgyti del per nai ir užpernai buvusios gied ros. O vakar vakare pareidami ke li būreliai iš lažo pastebėjo kaž kokį keistą pasirodymą. Saulė jau buvo netoli leisenos. Tik staiga dideliu ūžimu perlekė per orą juodas juodas šešėlis. Spar UŽ lango ytl pavasaris, ir dangus žydruma mus vėl žvel gia tūkstančiais žydrių, įsimylė jusių akių. Net didmiesčio gat vių grindiny aidi pavasario žingsniai, ir skubančių praeivių veiduose atgyja šypsenos... Ir aš matau, kaip parausta jaunos mergaitės skruostai ne nuo saulės spindulių, ne ..., ir jau ni vaikinai neramiais ieškan čiais žvilgsniais žiūri tolį, virš skubančios minios galvų ... Kiekvienas pavasaris amžinai jaunas ir amžinai senas, apdai nuotas poetų, aprašytas rašy tojų, smulkiais lengvais vėjelio žingsniais atkurtas muzikos kū riniuose, kiekvieno žmogaus šir dyje žadina visuomet naujus jausmus, skausmingai malonų nerimą, neaiškų ilgesį. Ir jei dabar vėl galėtume sugrįžti mūsų žalių laukų platybę, ten kiekviena žolytė, kiekvienas žie delis, kiekvienas vabalėlis ir drugys mums kalbėtų apie mei lę gražią ir žydinčią, kaip pavasaris, jauną ir pasidabinu sią, kaip nuotaką. Gyvenimo audros mus blaško nuo vieno vandenyno kranto kitą, ir didelė dalis romantikos šiandieną lyg ir praeities dalimi pasidarė. O visdėlto pavasaris mus rado ir Bavarijos stovyk lose, ir užtiko mus Čia. Ar tik rai jau mes galime visai atsi žadėti romantiškų minčių vien dėl to, kad prieš mūsų akis slin ko gyvenimas visoje savo ne gražioje nuogybėje, kad jis mums peranksti atidarė akis ir net mėgino įrodyti, kad "kita me žmoguje ieškokime savo priešo"? Argi tie vargo metai nepateisins to pasakymo, kad "kančia nuskaidrina sielą", ir ar lietuviškos širdys pavirto tarptautinės mozaikos grindinio) akmenėlius Meilė yra mūsų gyvenimo tu rinys, nors to ir nenorėtume garsiai pasakyti. Bet kodėl? Ar gi meilė nėra graži ir kilniau sia iš visų žmogaus prigimčiai pažįstamų jausmų? Juk joje telpa visa kas gera,, ir gražu pasiaukojimas, savęs išsižadėji mas, noras tarnauti kitam. Pa galiau, ar ne meilė mūsų tėvy nei mus stiprina sunkiose va landose? Meilė yra graži, tik gaila, kad pigių smagumų ieš A A Iš ievos Simonaitytės Maž. ^Lietuvos buities romano "Aukštuj iį šimouųi likimas" nuotas, baugus, panašus pik tąjį. Nulėkė saulės link ir kelis kartus sklandė aplink ją, net visai ją uždengdamas. Ne vienas tai matė, bet keli. Ir didelis išgąstis juos pagavo. Atsiminė žmoneliai senų pada vimų, kur apie panašius pasiro dymus kalbama. Bet jeigu kas pasakojo, tai niekas netikėjo sakė: tai pasakos, MEILE IR GYVENIMAS AUKELUA BALAŠAITIENĖ Ir liksiančios pasakomis. Ir mačiusieji aną šešėlį visą naktį nemiegojo. Jie ėjo dar sa vo pažįstamų įspėti, kad užei nanti Dievo bausmė. Dabar rei kią tik melstis ir prisirengti mirti. Atsirado vienas ir kitas, kurie jau ir anksčiau buvo ma- Pavasariu pakvipę žieduotos svyra šakos. Ib mano širdies Tavo širi| Žiedais nuklotas takas.. kotojai ir menkos moralinės vertės biznieriai, pataikaudami žmogaus žemiausiems instink tams, išvilko meilę viešumą, gatvę^ aprengė ją margais nak tinių restoranų ir pigių romanų rūbais... Lyg amžinas, negęstantis ži burys motinos meilė skaidrina visą žmonijos istoriją nuo pir mojo žmogaus laikų. Tėvynės meilė išaugina didvyrius. Vyro meilė moteriai dave pasauliui geriausius meno ir literatūros paminklus. Prisiminkime Lau rą, Beatričę, prisiminkime Goe thes, Scihillerio, Schuberto, Schumano ir kitų genialių kū rėjų gyvenimus VISHS J'ŲOS išugdė meilė. Mums, tremty dar besiblaš kančių ir neramių širdžių ke leiviams, meilė yra lyg tas uos to švyturys, kuris padės išlai kyti vidujinę lygsvarą, šian dien mes turime daugiau ir stip riau mylėti, negu gyvendami savo tėvynėje, o mūsų meilė daug kam reikalinga. Mylėkime savo žemę tebūnie ji mūsų romantiškiausių svajonių fonas. Mylėkime savo kalbą, kurios di delis grožis mus įgalina išreikš ti mūsų švelniausių jausmų virptelėjimą šimtais švelnybi nių ir malonybinių formų, kurių jokia kita pasaulio kalba neturi. Mylėkime savo šeimą ji mūsų tautos kertinis akmuo, ji mūsų praeities stiprybė ir atei ties pagrindas. O kaip su pavasario roman tiškąją meile? gal paklaus nekantrus skaitytojas. Ir aš at sakysiu: mylėkime! Mylėkime, kad mūsų širdys būtų švelnios ir kad mūsų gy venimo kelias neprailgtų keliau jant vienumoje šalta širdim. Mylėkime kad mūsų širdys bū tų stiprios ir užgrūdintos, tik paruoškime jas didžiąjai gyve nimo meilei. Paruoškime savo širdis kilniai meilei kitam as meniui, kuris tos mūsų meilės vertas ir kurio širdis sugebės atsakyti Tavo širdies plaki mą. O jis atpažinti lengva: jei jo ar jos širdy yra vietos tai meilei, kuri mus visus šiandie ną dar tampriau, negu bet ka da, riša, t. y.f savo žemei, savo kalbai ir savo šeimai, tai jo šir dis mokės priimti mūsų pava- ^wr Tačiau kankiniai nebekėlė, o netrukus pavirto lavonais. Stabtelėjo užveizdas iš karto pamanydamas darbininkus už mušęs. Tą pat pamanė ir kiti laukuose dirbantieji ir užveizdo užnugary grasino jam Dievo bausme. Palikęs lavonus nujojo vokie tis toliau. O ten, aname lauko gale, jau raitosi mirties sopu liuose keletas moterų. Viena jų jau nebesi judina. Dar daugiau nustebo ušveiz das. Ir bailiai ėmė teirautis, ką tai reiškią. Niekas nieko nežinojo, niekas nesuprato^ kokia čia galėtų bū ti liga. Tik štai mirštančiųjų moterų kūnai pajuodavo kaip anglis. Nuleido užveizdas rankas. Bo tagas iškrito jam iš pirštų, .ito jau jis daugiau nebevar tos... Ir žvalgosi jis be supra timo, kas dedasi aplinkui, nes Perkelta 6-tą pusi sario jaunystės meilę, ją puose lėti, saugoti, kaip brangiausią turtą. Tik neišsemkime savęs "įsi mylėję" kiekvieną dailiai su šukuotą galvutę, kiekvieną "mašinos" savininką ... Jieško kime turto giliau, didelio tur to, kurio "nei vagys nepavogs, nei ugnis nesudegins, nei mirtis neišplėš". Kiekvienas pavasaris yra di džiulė, ilgai trunkanti šventė, žemė dabinasi puikiausiais rū bais ir dangus, užsimetęs žyd rą mantiją, laužo lengvus sau lės spindulius ir beria juos rieš kučiomis žemę. Kiekvieną pavasarį mes at gyjame ir jaučiame didesnę jė gų ir vilčių atsargą. Pavasaris yra gyvenimo jaunystė! Jau nystė yra gyvenimo pavasaris! Ir kai balti žiedai .nukrinta že mėn, kai vasara nokina vaisina rudens derliui, žmogaus širdis drauge pražysta, dfauge pri noksta ir neša žemei vaisių tik žmogaus širdis niekuomet nenuvysta^ jei meilė savo že mei ir meilė žmogui eina drauge su juo gyvenimo keliu. /W^€ tę ženklų danguje. Praslinko pagaliau ir ta bau gioji naktis, ir ryte, patekėjus saulei, radosi kiek drąsiau ir smagiau, nes iki tol juk niekas neatsitiko. Bet ir saulelė kažko dėl lyg ašarose paskendusi šį rytą. Lyg nusigandusi, be jokių spindulių plaukia lyg purvina me vandeny. Rodosi, saulė kaip ir nedegina, bet karštis lyg di dėja ir žmonės, būrai, baudžiau ninkai beveik atsikvėpti nebe gali. Taip užima jiems kažin kas žadą. Ir štai grovo Stolbekio Ttvare įvyko tat pirmiausia. Dar trum pą valandėlę, ir stačio žmogaus šešėlis tuojau būtų rodęs pietus. Staiga pargriuvo ant žemės ke li darbininkai ir nebekelia. A, sako atšankindamas užveizdas, tai jūs jau pailsę! Dar ne pietūs. Marš dai^Są! Bet darbininkai raitosi ant žemės lyg kirmėlės ir jau visai nebegirdi, ką užveizdas sako. Tai aš jūsų tingumą iš varysiu, suriko vokietis ir mušė botagu sergančius, besi raitančius. \n\n W. Stuogis, 1114 Florence Are^ Evanston, 111. aereland ll. Ohio. T»Li CL MSX.