OCR Interpretation


Dirva = Field. [volume] (Cleveland, Ohio) 1915-current, May 24, 1951, Image 5

Image and text provided by Ohio History Connection, Columbus, OH

Persistent link: https://chroniclingamerica.loc.gov/lccn/sn83035604/1951-05-24/ed-1/seq-5/

What is OCR?


Thumbnail for

Ą™ •Ępyt&yą* i^n -*ymm* ^l^?
No. 21^* 1951 m.' gegužes 24
Šv. Patriko diena daug ką iš
mūsų privertė susimąstyti ir
pagalvoti. Daug kas ją yra net
aprašęs jvairiais požiūriais. Pa
vyzdžiui, E. Karnėnas 18 Dirvos
numeryje nagrinėja ją tautiš
kai religiniu požiūriu.
Mums ta šventė įdomi štai
del ko
1. Amerikiečiai teigiamai žiū
ri atskirų tautybių tautinių
jausmų ir tradicijų demonstra
vimą
2. Amerikoje yra tautų, ku
rios per kelias kartas neužmirš
ta savo tautinių tradicijų ir
džiuojasi savo kilme.
Jei kuriame Europos krašte
didelė dalis jtakingų valdininkų
išeitų viešą paradą, pareikšda
mi, kad jie yra kitos tautybės,
ir nešdami plakatus, su kitos,
ne to ^krašto tautos interesus gi
nančiais šūkiais (o šv. Patriko
šventės metu tokius čia kaip tik
matėme!) tai aišku? kad arba
visi tie valdininkai išlėktų iš
savo užimamų vietų arba bent
jau kiltų dėl to didelis nepasi
tenkinimas. Pagaliau, tai visai
būtų neįmanomas toks reiški
nys, kadangi nacionalinėse vals
tybėse nei nebūna žymesnio
skaičiaus svetimos kilmės val
dininkų. Vien jau tas rodo, kad
Amerikoje patriotiniai išgyve
nimai yra kitokio pobūdžio, kaip
Europoj®.
Yra ir "Saugiau to $Srfcumo
pavyzdžių
Antrojo Pasaulinio karo metu
buvęs JAV Finansų sekretorius
Morgenthau neseniai pasitrau
kė iš visų pareigų, nes norįs
pasišvęsti vien tik žydų aukų
fondui Palestinos reikalams. Jis
yra to fondo valdytojas. Fondas
yra užsimojęs kasmet čia su
rinkti po 150 milionų dolerių,
Izraelio valstybės reikalams.
Tai yra, galima sakyti, gana
stambūs mokesčiai kitos tolimos
valstybės reikalams. Amerikos
viešoji nuomonė tačiau tuo nesi
piktina nei kad čia tokiam tiks
lui pinigai renkami, nei kad tam
darbui vadovaująs asmuo nese
niai buvo šios valstybės finansų
tvarkytojas.
Bet kurioje Europos valstybė
ję kiltų didžiausias susijaudi
nimas dėl tokio masto kapitalo
išvežimo svetimą kraštą grynai
j* reikalams, & partija, kurios
buvęs ministeris tai padarytų,
neabejotinai pralaimėtų rinki
mus.
Dabartinis didžiausio Ameri
kos miesto New Yorko bur
mistras yra imigrantas iš Ita­
NEREIKALINGAS NUSIŽEMINIMAS
A *w^^?^^w*v
kUlnrl.no mine.lo tr.čl, ,avaKt. R^.^oĮ. ALDONA AUGUST1NAVICIENE
Amerikietis visai nesijaudina,
jei šiaip jau nuo jo žymiau nesi
skiriąs asmuo pasisako, kad jis
airis ąr koks kitoks. Net lenkų
kilmės atstovas kongrese O'Kon
skis kongrese pasisakė "Aš esu
lenkas" ir niekas tuo nesipikti
no.
Labai gaila, kad daugelis mū
sų^ tautiečių nesugebėjo to su
prasti anksčiau ir dabar dar
nesupranta to savotiško Ame
rikos tautinio jausmo. Nesu
pranta to daugelis ir naujųjų
ateivių. Visi jie daro fatališką
klaidą, įsivaizduodami, kad ame
rikietis tautybę išgyvena taip
pat, kaip ir jis pats, lietuvis.
Atrodo, kad tinkamas šio da
lyko supratimas mums dabarti
nėje būklėje yra nepaprastai
svarbus.
Visai natūralus reiškinys^ kad
ilgiau gyvendamas mūsų tautie
tis Amerikoje, o ypač jo vaikai,
pamilsta savo antrąją tėvynę ir
nori pasidaryti pilnateisiu, ko
mažiausiai nuo kitų tesiskirian
čiu amerikinės visuomenės na
riu. Norėdami išlaikyti tuos tau
tiečius lietuviais, nestatykime
klausimo "arba arba": arba
tu amerikietis, arba lietuvis,
bet parodykim jam, kad tos abi
ypatybės yra puikiai suderina
mos.
Kaip jau minėta, savo mastu
matuodamas, imigrantas dažnai
pradeda amerikonėti ne iš to ga
lo. Keičia pavardę, krikštija vai
kus neva amerikoniškais var-
Vieninteli* lietuviškas laikraštis Vokietijoje. Kiną no 1950 metq
liepos mėnesio pradžios, kas savaitę. Leidžia ir redaguoja žurnalistas
SIMAS MIGLINAS. Prenumeratos kaina Amerikoje ir Kanadoje
50 centų vienam mėnesiui
TREMTIES atstovai:
Visai Amerikai, išskyfmt Chicago** miestą
St. Nasvytis, 4579 W. 157 St., Cleveland 11, Ohio
REMDAMI TREMTI, REMIAME VOKIETIJOJE
LIKUSIUS LIETUVIUS BE UŽJURIO LIE
TUVIŲ PARAMOS JIE LIKS BE LAIKRAŠČIO!
XAOWO/T MĮ^Llf'M'A DIRVOS skyrius jaunimui
lijos, ten gimęs, su Italija ryšių
nenutraukęs, ten dabar labai
garbinamas. Clevelando beisbolo
komandos vadovas (vadinas, vie
nas iš čia populiariausių žmo
nių) yra ispanas, Ispanijoj gi
męs ir tebesivadina dviem tik
rai ispaniškais vardais ir gryna
ispaniška pavarde. Kaip New
Yorko burmistrui itališka, taip
šiam ispaniška pavardė, rodanti
jų tautinę kilmę, nei kiek nekliu
do būti populiariems ir būti vi
suomenės viršūnėse. Europino
stiliaus nacionalizme vargiai ar
taip galėtų būti.
Jungtinės Amerikos Valsty
bės irgi turi savo nacionalizmą,
bet jis kitokios rūšies. Ameri
kietis paprastai nesirūpina kito
amerikiečio nei kilme, nei pavar
de, nei jo nacionalinėmis simpa
tijomis kuriai nors tautai. Jis
kitą amerikietį laiko sau lygiu,
jeigu jis yra formaliai pilietis,
jeigu jis laisvai kalba angliškai,
supranta amerikinį galvojimo
būdą ir savo elgesiu perdaug ne
išsiskiria iš vietinio standarto.
I
4578 We.t
KTŪTStreet,
dftls nors tikra to žodžio pras
me amerikoniškų vardų vargu
ar yra: vis angliški, airšiki, vo
kiški, prancūziški, lotyniški,
graikiški, žydiški ir tt.) slepia
savo kilmę, sąmoningai nemoko
vaikų savo gimtosios kalbos ...
Blogiausia^ kad nesuprasdami
tikrosios Amerikos dvasios nau
jieji amerikonai, taikydami eu
ropinį patriotizmo mastą Ameri
koje, savo kilmės tautiečių susi
pratimui kenkia daugiau, kaip
tie, kuriuos jau būtų galima
laikyti tikrais amerikonais, t.y.,
bent šeštos kartos imigrantai.
Pavyzdžiui, Clevelando Diep
holzo Vasario 16 d. gimnazijai
remti komisija gavo keleto senų
jų emigrantų lietuvių laiškų su
maždaug tokia pagrindine min
timi: "esate Amerikoje, todėl
rūpinkitės Amerikos mokyklo
mis, o ne kažkur Diepholze!"
Galime būti tikri, kad žydų
fondo valdytojas Morgentau ne
gavo nei vieno panašaus laiško
iš senų amerikiečių žydų, negavo
priekaištų ir iš kitų amerikiečių,
nors tas fondas renka tiek mi
lionų, kie minėta komisija tik
dolerių...
Vienas Clevelaitde gerai Ši?
nomas asmuo, Lietuvoje gimęs
amerikietis, 1950 m. Vasario 16
d. minėjime pareiškė, kad reikia
rūpintis Amerika, o ne kažkur
toli esančia Lietuva... Galime
būti tikri kad nei vienas airių
veikėjas tokios nuomonės nėra
pareiškęs, nes airiai geriau pa
žįsta Amerikos flvafsią.
Taigi mūsų naujųjų imigran­
y?s?y
M«.l7
tų jaunuomenei ypač svarbu at
minti, kad norint prasimušti
Amerikos gyvenime reikia
pa­
sistengti
1. išmokti gerai, be blogo ta
rimo, kalbėti angliškai,
2. pažinti Amerikos istoriją,
geografiją, literatūrą,
3. orientuotis amerikiečių mė
giamiausiose Sfekose,
bet:
1. nereikia be reikalo žemintis
ir slėpti savo kilmę,
2. nereikia bijoti Vartoti savo
kalbą savųjų tarpe,
3. pažinti savas tautines kul
tūrigąsias tradicijas ir nevengti
atitinkamoj vietoj bei atitinka
mu metu su jomis pasirodyti.
šio nenusižeminimo niekas čia
nepalaikys blogu dalyku, nebent
tik koks pirmos kartos imigran
tas, kuris pats Amerikos dvasios
dar gerai nepažįsta ir neturi su
gebėjimo pažinti.
Yra nemaža ir čia gimusio
jaunimo, išaugusio ar augančio
okioj aplinkoj, kur vyrauja toks
klaidingas Amerikos dvasios su
pratimas, kur manoma, kad bū
ti amerikiečiu reiškia pamiršti
savo tautinę kilmę bei tėvų kal
bą. Daugeliui tokių jaunuolių
dar galima labai įtikinančiais pa
vyzdžiais iš Amerikos gyveni
mo parodyt jų klaidą. Ir tai rei
kia stengtis daryti.
Yra dar ir kitas reiškinys
ne savo kilmės slėpimas, bet
priešingai didžiavimasis savo
kilme. Apie tai pakalbėsime kitą
kartą. B. L.
A. BALAšAITIENft
Kalnu karaliaus grutiįe
Sunkūs žingsniai suvirpina grotas
ir suskamba šalti stalaktitai
Tarpekliais, uolomis nuklotais,
aidi kalnų karaliaus trimitai.
Širdimi negyva virpa kalnas,
bailią stirną urvan paviliojęs.
Šalto debesio mėlynas delnas
glosto spindulio šąlančias ko jaš.
Sunkūs žingsniai tarpekliuose dunda
ir nulūžta maži stalaktitai...
Išsigandusios stirnos skundą
užslopina karaliaus trimitai.
girdimi negyva plaka kalnas
rieda akmenys, laužia medelį.
Balto debesio spindintis delnas
išklojo vaivorykštėm kelią ...
Sunkūs žingsniai nutyla prie kelio,
ir vėl ramios uolotos pašlaitės
grįžta groton paniuręs karalius,
neradęs jaunos karalaitės.
Plačiabangis Nemunas plauna
mano sapnus neramius:
ir regiu apačioj palei Kauną
Panemunės krantus.
A. BALAŠAITIENĖ
Ir matau aš pavasario mišką
po mėlyno dangaus žydruma ...
O iš ryto sidabras užtiškęs
jjuplauna dulkėtas šakas.
Mano žingsniai nuaidi per tiltą,
Ir nutyla pievų žalume
kiek pakrantėse smėlio supilta,
kiek pėdų užpustyta jame!
Melancholiškas Nemunas plauki
mano sapno krantus neramius.
Ąš šiąnakt pas pražydusį Kauną
mačiau Panemunės krantjafi.
Tuokart rašė vieną tūkstantį
septynius šimtus ir devynius.
Rugiapiūtė. Išgąstinga kaitra
kankina žmones ir gyvulius. Ne
vien tik šuliniai išdžiūvę, bet ir
pati Įsra vietomis sausa. Jau
pernai buvo giedra ir užpernai.
Seniai jau žmonės su baime lau
kia kokio nors vargo ypatingai
užeinant. Badą jau kenčia daug
žmonių. Nėra ko valgyti del per
nai ir užpernai buvusios gied
ros.
O vakar vakare pareidami ke
li būreliai iš lažo pastebėjo kaž
kokį keistą pasirodymą. Saulė
jau buvo netoli leisenos. Tik
staiga dideliu ūžimu perlekė per
orą juodas juodas šešėlis. Spar­
UŽ lango ytl pavasaris, ir
dangus žydruma mus vėl žvel
gia tūkstančiais žydrių, įsimylė
jusių akių. Net didmiesčio gat
vių grindiny aidi pavasario
žingsniai, ir skubančių praeivių
veiduose atgyja šypsenos... Ir
aš matau, kaip parausta jaunos
mergaitės skruostai ne nuo
saulės spindulių, ne ..., ir jau
ni vaikinai neramiais ieškan
čiais žvilgsniais žiūri tolį, virš
skubančios minios galvų ...
Kiekvienas pavasaris amžinai
jaunas ir amžinai senas, apdai
nuotas poetų, aprašytas rašy
tojų, smulkiais lengvais vėjelio
žingsniais atkurtas muzikos kū
riniuose, kiekvieno žmogaus šir
dyje žadina visuomet naujus
jausmus, skausmingai malonų
nerimą, neaiškų ilgesį. Ir jei
dabar vėl galėtume sugrįžti
mūsų žalių laukų platybę, ten
kiekviena žolytė, kiekvienas žie
delis, kiekvienas vabalėlis ir
drugys mums kalbėtų apie mei
lę gražią ir žydinčią, kaip
pavasaris, jauną ir pasidabinu
sią, kaip nuotaką.
Gyvenimo audros mus blaško
nuo vieno vandenyno kranto
kitą, ir didelė dalis romantikos
šiandieną lyg ir praeities dalimi
pasidarė. O visdėlto pavasaris
mus rado ir Bavarijos stovyk
lose, ir užtiko mus Čia. Ar tik
rai jau mes galime visai atsi
žadėti romantiškų minčių vien
dėl to, kad prieš mūsų akis slin
ko gyvenimas visoje savo ne
gražioje nuogybėje, kad jis
mums peranksti atidarė akis ir
net mėgino įrodyti, kad "kita
me žmoguje ieškokime savo
priešo"? Argi tie vargo metai
nepateisins to pasakymo, kad
"kančia nuskaidrina sielą", ir
ar lietuviškos širdys pavirto
tarptautinės mozaikos grindinio)
akmenėlius
Meilė yra mūsų gyvenimo tu
rinys, nors to ir nenorėtume
garsiai pasakyti. Bet kodėl? Ar
gi meilė nėra graži ir kilniau
sia iš visų žmogaus prigimčiai
pažįstamų jausmų? Juk joje
telpa visa kas gera,, ir gražu
pasiaukojimas, savęs išsižadėji
mas, noras tarnauti kitam. Pa
galiau, ar ne meilė mūsų tėvy
nei mus stiprina sunkiose va
landose? Meilė yra graži, tik
gaila, kad pigių smagumų ieš­
A A
Iš ievos Simonaitytės Maž. ^Lietuvos buities romano "Aukštuj iį šimouųi likimas"
nuotas, baugus, panašus pik
tąjį. Nulėkė saulės link ir kelis
kartus sklandė aplink ją, net
visai ją uždengdamas.
Ne vienas tai matė, bet keli.
Ir didelis išgąstis juos pagavo.
Atsiminė žmoneliai senų pada
vimų, kur apie panašius pasiro
dymus kalbama. Bet jeigu kas
pasakojo, tai niekas netikėjo
sakė: tai pasakos,
MEILE IR GYVENIMAS
AUKELUA BALAŠAITIENĖ
Ir
liksiančios
pasakomis.
Ir mačiusieji aną šešėlį visą
naktį nemiegojo. Jie ėjo dar sa
vo pažįstamų įspėti, kad užei
nanti Dievo bausmė. Dabar rei
kią tik melstis ir prisirengti
mirti. Atsirado vienas ir kitas,
kurie jau ir anksčiau buvo ma-
Pavasariu pakvipę
žieduotos svyra šakos.
Ib mano širdies Tavo širi|
Žiedais nuklotas takas..
kotojai ir menkos moralinės
vertės biznieriai, pataikaudami
žmogaus žemiausiems instink
tams, išvilko meilę viešumą,
gatvę^ aprengė ją margais nak
tinių restoranų ir pigių romanų
rūbais...
Lyg amžinas, negęstantis ži
burys motinos meilė skaidrina
visą žmonijos istoriją nuo pir
mojo žmogaus laikų. Tėvynės
meilė išaugina didvyrius. Vyro
meilė moteriai dave pasauliui
geriausius meno ir literatūros
paminklus. Prisiminkime Lau
rą, Beatričę, prisiminkime Goe
thes, Scihillerio, Schuberto,
Schumano ir kitų genialių kū
rėjų gyvenimus VISHS J'ŲOS
išugdė meilė.
Mums, tremty dar besiblaš
kančių ir neramių širdžių ke
leiviams, meilė yra lyg tas uos
to švyturys, kuris padės išlai
kyti vidujinę lygsvarą, šian
dien mes turime daugiau ir stip
riau mylėti, negu gyvendami
savo tėvynėje, o mūsų meilė
daug kam reikalinga. Mylėkime
savo žemę tebūnie ji mūsų
romantiškiausių svajonių fonas.
Mylėkime savo kalbą, kurios di
delis grožis mus įgalina išreikš
ti mūsų švelniausių jausmų
virptelėjimą šimtais švelnybi
nių ir malonybinių formų, kurių
jokia kita pasaulio kalba neturi.
Mylėkime savo šeimą ji
mūsų tautos kertinis akmuo, ji
mūsų praeities stiprybė ir atei
ties pagrindas.
O kaip su pavasario roman
tiškąją meile? gal paklaus
nekantrus skaitytojas. Ir aš at
sakysiu: mylėkime!
Mylėkime, kad mūsų širdys
būtų švelnios ir kad mūsų gy
venimo kelias neprailgtų keliau
jant vienumoje šalta širdim.
Mylėkime kad mūsų širdys bū
tų stiprios ir užgrūdintos, tik
paruoškime jas didžiąjai gyve
nimo meilei. Paruoškime savo
širdis kilniai meilei kitam as
meniui, kuris tos mūsų meilės
vertas ir kurio širdis sugebės
atsakyti Tavo širdies plaki
mą. O jis atpažinti lengva: jei
jo ar jos širdy yra vietos tai
meilei, kuri mus visus šiandie
ną dar tampriau, negu bet ka
da, riša, t.
y.f
savo žemei, savo
kalbai ir savo šeimai, tai jo šir
dis mokės priimti mūsų pava-
^wr
Tačiau kankiniai nebekėlė, o
netrukus pavirto lavonais.
Stabtelėjo užveizdas iš karto
pamanydamas darbininkus už
mušęs. Tą pat pamanė ir kiti
laukuose dirbantieji ir užveizdo
užnugary grasino jam Dievo
bausme.
Palikęs lavonus nujojo vokie
tis toliau. O ten, aname lauko
gale, jau raitosi mirties sopu
liuose keletas moterų. Viena jų
jau nebesi judina.
Dar daugiau nustebo ušveiz
das. Ir bailiai ėmė teirautis, ką
tai reiškią.
Niekas nieko nežinojo, niekas
nesuprato^ kokia čia galėtų bū
ti liga. Tik štai mirštančiųjų
moterų kūnai pajuodavo kaip
anglis.
Nuleido užveizdas rankas. Bo
tagas iškrito jam iš pirštų,
.ito jau jis daugiau nebevar
tos... Ir žvalgosi jis be supra
timo, kas dedasi aplinkui, nes
Perkelta 6-tą pusi
sario jaunystės meilę, ją puose
lėti, saugoti, kaip brangiausią
turtą.
Tik neišsemkime savęs "įsi
mylėję" kiekvieną dailiai su
šukuotą galvutę, kiekvieną
"mašinos" savininką ... Jieško
kime turto giliau, didelio tur
to, kurio "nei vagys nepavogs,
nei ugnis nesudegins, nei mirtis
neišplėš".
Kiekvienas pavasaris yra di
džiulė, ilgai trunkanti šventė,
žemė dabinasi puikiausiais rū
bais ir dangus, užsimetęs žyd
rą mantiją, laužo lengvus sau
lės spindulius ir beria juos rieš
kučiomis žemę.
Kiekvieną pavasarį mes at
gyjame ir jaučiame didesnę jė
gų ir vilčių atsargą. Pavasaris
yra gyvenimo jaunystė! Jau
nystė yra gyvenimo pavasaris!
Ir kai balti žiedai .nukrinta že
mėn, kai vasara nokina vaisina
rudens derliui, žmogaus širdis
drauge pražysta, dfauge pri
noksta ir neša žemei vaisių
tik žmogaus širdis niekuomet
nenuvysta^ jei meilė savo že
mei ir meilė žmogui eina drauge
su juo gyvenimo keliu.
/W^€
tę ženklų danguje.
Praslinko pagaliau ir ta bau
gioji naktis, ir ryte, patekėjus
saulei, radosi kiek drąsiau ir
smagiau, nes iki tol juk niekas
neatsitiko. Bet ir saulelė kažko
dėl lyg ašarose paskendusi šį
rytą. Lyg nusigandusi, be jokių
spindulių plaukia lyg purvina
me vandeny. Rodosi, saulė kaip
ir nedegina, bet karštis lyg di
dėja ir žmonės, būrai, baudžiau
ninkai beveik atsikvėpti nebe
gali. Taip užima jiems kažin kas
žadą.
Ir štai grovo Stolbekio Ttvare
įvyko tat pirmiausia. Dar trum
pą valandėlę, ir stačio žmogaus
šešėlis tuojau būtų rodęs pietus.
Staiga pargriuvo ant žemės ke
li darbininkai ir nebekelia.
A, sako atšankindamas
užveizdas, tai jūs jau pailsę!
Dar ne pietūs. Marš dai^Są!
Bet darbininkai raitosi ant
žemės lyg kirmėlės ir jau visai
nebegirdi, ką užveizdas sako.
Tai aš jūsų tingumą iš
varysiu, suriko vokietis ir
mušė botagu sergančius, besi
raitančius.

W. Stuogis, 1114 Florence Are^ Evanston, 111.
aereland ll. Ohio. T»Li CL MSX.

xml | txt