OCR Interpretation


Dirva = Field. [volume] (Cleveland, Ohio) 1915-current, November 22, 1951, Image 6

Image and text provided by Ohio Historical Society, Columbus, OH

Persistent link: https://chroniclingamerica.loc.gov/lccn/sn83035604/1951-11-22/ed-1/seq-6/

What is OCR?


Thumbnail for

LIETUVIS VYSKUPAS
AMERIKOJE?
SENIAI) IR DABAR
K. S. KARPIUS
Dirvos nr, 48 tilpo straipsnis
"Parapijų nulietuvinimas netei
sėtas", kuriame reiškiama vil
tis, kad taip būtų galima Ame
rikoje turėti savą lietuvį vysku
pą ... nors kartu nusakoma, kad
tam galimybių greičiausia nėra.
Amerikos lietuviams, ypač
naujai suvažiavusiems, savotiš
kai lietuviškai galvojant, tikrai
norėtųsi, kad Katalikų Bažny
čia leistų turėti čia mūsų parapi
joms tvarkyti savo vyskupą, ku
rį turime, tik reikia tam gauti
patvarkymų iš ankščiau.
Taip naujakuriai galvoja tais
pačiais išskaičiavimais, kaip kad
norėdami, jog pati Amerika
svetima valstybė daugelį da
lykų pritaikytų ir pakeistų taip,
kaip buvo Lietuvoje. Kodėl ne
norėti: juk lietuviai gyveno sa
vo suvereninėje valstybėje, turė
jo savo tvarką, o dabar čia vis
kas kitaip...
Bet kai pagalvosi, kad ne vie
ni lietuviai, bet ir daug kitų
tautybių Amerikoje gyvena, vi
si su skirtingais norais ir pa
geidavimais, lengva bus supras
ti, kad lietuvių norų patenkinti
negalima ir niekas to nedarys,
nes tada reiktų ir visų kitų tau
tybių reikalavimus patenkinti. O
aišku, kad tas reikštų grįžimą
Babelio bokšto dienas.
čia noriu priminti ir naujiems,
ir seniesiems amerikiečiams, ku
rie jau bus užmiršę, kad 1917
metų liepos mėnesį lietuviai bu
vo patiekę kardinolui Gibbons,
Baltimore e, prašymą ir pagei
davimą, skirti Amerikos lietu
viams savą vyskupą. Kardinolas
tą lietuvių pageidavimą atme
tė, sakydamas, "Katalikų skirs
tymas pagal tautas tik pakenks
katalikybei".
Toks jau yra Katalikų Bažny
čios nuostatas, jo griežtai lai
kosi Amerikos kardinolai, arki
vyskupai ir vyskupai.
Gal daugiausia dėl šių prie
žasčių, norint turėti religinę lais
vę, įvairių tautų katalikų tarpe
atsirado taip vadinamų "nepri
klausomų" kunigų, vyskupų ir
arkivyskupų, kurie bandė kurti
Romai nepriklausomas parapi
jas, argumentuodami, kad žmo
nių sudėti turtai bažnyčias tu
ri skaitytis jų pačių nuosavybe,
o ne bendru vyskupijos turtu.
Ir lietuviai kai kur turėjo tokias
savo parapijėles, bet ir jos vie
na po kitai krito. Vieni priklau
sė lenkų vyskupui, kiti paskiau
sumanė patys tapti "vyskupais",
ar "arkivyskupais".
Katalikų bažnyčios nuostatas
nesiskirstyti Amerikoje pagal
tautas, sudarė lengviausią išeitį
mūsų nutautėjusiems klebonams
atmesti net savo parapijiečių
pageidavimą mokyti lietuvius
vaikučius savo tėvų kalbos pa
čių lietuvių įkurtose parapijų
mokyklose. Tie klebonai griežta
laikosi tik tikėjimo ir bažnyčiom
biznio, o patriotizmas jiems tuš
eias dalykas.
PADĖKOS ŠVENTĖ
ši šventė turi pradžią 1621 m.,
kada prieš metus "Mayflower
laivu atvyko pirmutiniai anglai
kolonistai, išlipo prie Plymouth
Uolos, Mass., pabėgę nuo religi
nių ir politinių persekiojimų Eu
ropoje, ir apsigyveno Ameriko
je.
Jie pateko, galima suprasti,
labai sunkias sąlygas, turėję
pradėti gyventi dviejų savo ran
kų pastangomis. Metus išvargę,
culaukę šiokio tokio derliaus, su
rengj "Padėkos šventę", ją
Er.kviesdami ir savo kaimynus,
draugiškus indėnus.
Senieji amerikiečiai dabar de
da didžiausias pastangas įrody
ti, kad jie kilę iš tif "Mayflower"
piligrimų. Kiti gi, lyg pasiprie
šindami teigia, kad tuo laivu ta
da atplaukė Ameriką ir
Visokių žemos rūšies žmonių,
net kriminalistų, ir ta kilme ne
są ko didžiuotis
Prezidentas Linkolnas 1864 m.
paskelbė Padėkos Dienos minė
jimą, kuris įvyksiąs kasmet pa
skutinį lapkričio ketvirtadienį.
Ir taip ėjo, kol pastarais laikais
Prez. Rooseveltas, biznierių spi
namas, nustatė Padėkos Dieną
švęsti ketvirtą lapkričio kątvir
tadienį, nes lapkritis laikas nuo
laiko turi penkis ketvirtadienfus
Penktas jau būna perarti Ka
lėdoms, kas, biznierių išskaičia
vimu, kenkia Kalėdų bizniui
Tą palaiko dabar ir Prezidentas
Trumanas. Padėkos diena dabar
virto amerikiečių persivalgymo
diena, nes tai didžiausia valgy
mo šventė. Kalakutai virto "pa
dėkos" šventės auka, o jų au
ginimas išvystė didelį biznį-
TREMTINYS PUOLA
TREMTINIUS
Jonas ArmoMMi (non Ameri
kos pilietis), pats 1940 -metais
nuo bolševikų iš Lietuvos pa
bėgęs su puse savo šaimos, žmo
ną su kitu vaiku palikęs žiau
riam likimui, be jokio reikalo
privertė savo dukterį parašyti
Cleveland News laišką, kuris
svetimiems sudarys įspūdį, kad
visi lietuviai DP, atvažiavę Ame
rikon, nenorį dirbti, dėl to, kad
jis pažįsta porą tremtinių, ku
rie, anot Armono, nedirbo
Lietuvoje ir apsieina nedirbę
Amerikoje.
Kodėl tas turėtų Armoną py
kinti, jeigu jie gali be darbo pra
gyventi, nieko neskriausdami
Jeigu jis norėjo juos už ką pa
barti galėjo savo spaudoje pa
barti, o ne griebtis šitaip savo
lizdą dergti.
Be prasmės Armonas įvelia ir
karo pramonę nepriimamus
tremtinius, lyg norėdamas pri
vesti, kad jie kalti, kam dirbtu
vės reikalauja tuos darbus
Amerikos piliečių.
Pats Armonas tame laikrašty
gražiai išreklamavęs patį pirmu
tinį lietuvį tremtinį, stojusį
Amerikos kariuomenėn, dabar
lyg visiems prikiša nenorėjimą
kariuomenėn eiti, nes Korėjos
karas nesąs Amerikos karas.
Armonas, dirbdamas ir gy
vendamas su Amerikos žmonė
mis, juk girdi, tą patį sakant ir
amerikiečius, todėl sunku 'su
prasti, kodėl jis tą argumentą
panaudojo lietuviams tremti
niams ir savo tautai įgilti, lysda
mas amerikiečių spaudą.
Dar negražiau Armonas bai
gia savo laišką, kuriame nori
primesti mūsų tremtiniams ką
tai turėjus su Hitleriu ir Stali
nu... Esą dėl to jie biją pildyti
savo pareiškimus gauti darbo
karo pramonėje, kur tokių pa
reiškimų reikalauja...
Bendrai, Armonas neturi jo
do pasiteisinimo, darydamas
:okius apkaltinimus ir kenkda
.nas visiems lietuviams.
E S
lirkti lietuviams maloniausia ge­
lių krautuvėj prie Lietuvių Salės
čia pasijusit kaip ir lietuviškoj krau­
tuvėj. čia galėsit gauti ir
LIETUVIŠKŲ KALĖDINIŲ
ATVIRUKŲ
Pasirinkimas iŠ 7-aiv riiflig*
•901 Sapwior Ave.
(Tęsinys ii pereito numerio)
4. Keliaujančios gyvosios
prekės
žvarbus, piktas ir stiprus ry
tų vėjas mus norėjo nublokšti
nuo rausvų, vandenyną susme
gusiomis uolomis, Portugalijos
krantų. Bet Vespucci ryžtingai
pjovė pasišiaušusius vandenis,
kol siauroj kalno papėdėj pasi
rodė baltų, kaip vaikiškų kubi
nių žaislelių pristatyta juosta
Lisabona.
Vėl kompaktiškai atakuojame
laivo komisarą, kad leistų mus
krantą. Bet jis turėjo tris nak
tis laisvo laiko ir sugalvojo nau
ją išeiti. Gerai, aš leisiu, bet
portugalų policija telegrafu pra
nešė, kad nė vieno tėvynės ne
turinčio keleivio neleisianti iš
lipti.
Mes būtume ne DP, jei pati
kėtume tokiu tvirtinimu ir to
kiu portugalų policijos mumis
susirūpinimu. Kantriai laukėm
sustojant laivo ir ruošėmės
graudžiai kalbai su Salazaro val
džios atstovu. Laivas sustojo,
bet portugalo nematyti. Taip, jis
matyti, bet laivo apačioj, tiltelio
gale, krante. O tiltelį saugoja
laivo jūreivis ir neleidžia mums
užmegsti pažinties su portuga
lu.
Jau įtūžę vč! l^wHaftkome pas
komisarą. Jis išsisukinėja. Mes,
pajutę jo silpną vietą, reikalau
jam portugalo. Kalbon įsimaišo
kiti aukšti laivo karininkai, ku
rių vienas, netekęs kantrybės,
atvožė išminties knygą ir pasa
kė visą teisybę:
Ar jūs žinote, kad jūs esa­
te ne keleiviai, bet keliaujanti
gyva prekė?!
Nors tatai mums nebuvo pri
trenkianti naujiena, bet vis tik
buvo malonu išgirsti ne iš IRO
lūpų.
Mums bevedant $ kraštutinu
mus nueinančias kalbas, prime
nant artimoj praeity buvusius ir
esamus pasaulio valdovus, kitos
"keliaujančios prekės" tuo tar
pu nuo kranto prisiviliojo portu
galą, jam išdėstė reikalą ir jis
pabraukė per orą plačiai ranką,
atseit, prašau, komisaras ūmai
pasijuto kaip riteris be skydo ir
mūsų didėlė dalis, be kliūčių'ga
vę leidimus, kūlvirkščiais išgriu
vo iš laivo. O, labai piktam val
dančiam komisarui praeinant
pro šalį, kažkas paslaptingai
šveptelė jo:
Vargu, ar visi sugrįš at­
gal laivą...
Bet, deja, sugrįžo visi. Atro
do, mūsų tarpe nebuvo tokių,
kurie būtų numatę savo inkarą
nuleisti Europoje.
5. Vargas žmogui su trumpom
kalnėm
La Guayrą įplaukėme naktį
ir kelias valandas dribsojome
ramioj jūroj ant inkaro, kol Ve
necuelos pakrančių policija,
ginkluota baisiais kardais, pa
togiai išsimiegojo, užkando ir,
prie juodos kavos puodelio, su
rūkė po gerą užsieninį, tikriau
siai neapmuituotą, cigarą.
Naujasis nematytas kontinen
tas mus* sutiko negailestinga
karšta oro srove, o kalnuotose
pakrantėse šypsojosi mus len
tinės, įvairiaspalvės lūšnelės,
kuriose vietoj langu ir durų bu
vo juodos skylės, aptūpusios to
kiais pat juodais jų gyventojais.
čia išlipimas krantą buvo
laisvas. Mūsų kaimynai, mėgstą
patogumus, išskubėjo apsipirk
ti. Tačiau mes smarkiai nuste
bome, kai po trumpo laiko pa
matėme juos grįžtant su tuščiais
krepšiais, įnirtusius ir kažką
beplūstančius. Argi Venecueloj
bananų nėra? Ne, bananų kal
nai, tik miesto policija atkreipė
ypatingą dėmesį jų trumpas,
bavariškas kelnes ir pasiūlė al
ternatyvą: grįžti laivą ir užsi
mauti ilgas kelnes, arba prisi
glausti policijos daboklėj. Su-į
V i 8 I
K e i u i
prantama, jie pasirinko pirmąją.
žiauriai apsiginklavusi uosto
policija rūpestingai ėjo savo pa
reigas. Lipant iš laivo kiekvie
nam vyriškiui čiuptelėdavo už
kišenių ir, užčiuopę ten peiliuką,
jį tuč tuojau konfiskuodavo sa
vo asmeniškai gerovei.
O karšta 7 paralelės saule ne
gailestingai čiulpė mūsų pra
kaito lašus.
6. Tik lietuviams išimtis
Dar nespėjus gerai išaušti iš
tolo pamatėme liepsnojančias
Curacao naftos rafinerijas. čia
visa žemė persisunkusi nafta,
visos pakrantės nustatytos mil
žiniškais naftos tankais, visi ke
liai ir laukai išpinti vamzdžiais.
Pakrantėmis tyvuliuoja juodo
tiršto asfalto ežerai.
mūsų laivą kranais užkėlė
didžiules žarnas, per kurias iš
tisas valandas tekėjo juodas
skystimas maistas galingiems
laivo motorams tolimai kelionei.
Su gailesiu tolinomės nuo tos
prabangiškos salelės, nuo jos
puošniųjų vilų. Mūsų laivas pa
suko garbiniuota Karaibų jūra
paskutiniais Atlanto vandenimis.
Ne vien iš jūreivių, kuriais jau
ėmėme visai nebetikėti, žinojo
me apie garsius Karaibų jūros
ryklius ir godžiai dairėmės tikė
damiesi pamatyti jų pulkus. De­
ja, nė vienas nesiteikė mums
parodyti "savo šypsenos.
Panamos kanalo zonos vande
nys mus sutiko priešlėktuvinių
pabūklų salvėmis. Keli lėktuvai
vilko marškas padangėmis, o
kažkur džiunglėse paslėpti pa
būklai juos vaizdavosi esant su
raudonomis penkiakampėmis.
čia jau visi drąsiai ėjome
komisaro biurą pasiimti leidimų
išlipti krantą. Tačiau šalia ko
misaro stovėjo amerikiečių uos
to karininkas ir jo akivaizdoj ko
misaras pareiškė, kad krantą
iš IRO keleivių galės išlipti tik
tai lietuviai.
Mūsų turtingieji kaimynai ta
tai išgirdę taip ir liko išsižioję
stovėti, o tiktai po valandėlės
pradėjo triukšmingai dėstyti sa
vo argumentus. Bet amerikietis
kietai pasakė "ne" ir nuėjo.
Vengrai, lenkai, rusai, latviai
ėmė piktai mus žvalgytis, o iš
mūsų komisaras pareikalavo
raštiškų įrodymų, kad esame lie
tuviais. Amerikiečių karinės val
džios Vokietijoj išmintingai pa
ruoštuose mūsų pasuose niekur
negalėjai rasti jokio savo tau
tybės įrodymo ir pradėjom vers
tis po pinigines. Kai kas turėjo
dar vokiečių išduotą vidaus pa
są "Kennkartę", kitas bandė įro
dinėti laiškais ir visokiais po
piergaliais. Bet komisaras mo
kėjo tiktai itališkai ir jokių žo­
muon
Tiiitiftfl
dinių argumentų neėmė dėme
sin. Ir mes netrukus sprufcom iš
laivo pilnomis įtarimo širdimis,
kad uosto vadovybėj turi' būti
lietuvis.
7. Mtfeų laukia bakūžes
samanotos
Ramusis vandenynas sutiko
mus vėsiu vėju ir pasišiaušusia
nugara. Godžiai sekėme netoli
mas mūsų naujosios tėvynės pa
krantes stengdamiesi atspėti
kas slepiasi už tų lėkščių, ne
įžengiamais miškais apaugusių
krantų. Tik kur ne kur medžių
paunksnėse pasirodydavo viena
antra žvėjo lūšnelė ir vėl tanki,
paslaptinga žaluma. -r
Rankiojant lagaminus išsi
mėčiusius skudurus, mūsų sie
las pamažu pradėjo užgulti ne
rimas, kuris neleidžia gimna
zistui ramiai užmigti paskutinią
jo linksmų atostogų naktį, nes
rytoj, štai, pasibaigė juokai ir
reikia stoti žiauriems mokyto
jams akis laikyti egzaminų.
Mums rytoj irgi baigiasi turis
tinės pramogos ir išdaigos ir
turėsime stoti laikyti gyveni
mo egzaminų. Svetimas ir ne
žinomas gyvenimas, gal jam ne
same pasiruošę, gal kova su juo
bus virš mūsų jėgų ir gal tose
rungtynėse nepasieksime ne tik
finalo, bet ir pusfinalio.
Ir štai išaušo rytas ir jūrei
viai mums rodo prieš akis žemės
iškyšulį, o už jo Buenaventu
ra. Vardas, kuris užrašytas ant
visų mūsų dėžių ir maišų, var­
'J
i
W
13S1 fepkržao 22 fc- Nr*47.
v
das, kuris mums yral paslaptin
gas, kaip ir visa mūsų ateitilv
Tolumoj pradėjo ryškėti apgy
vendintos žemės lopas. Ir, juo
artyn plaukėme, pro uoste sto
vinčių laivų kaminus ryškėjo
Vienas antras mūrinis pastatas,
O už jo, kalniuką, virtynės iš
krypusių, paramstytų, kažkokių
lapų stogais lūšnelės. Apsiniau
kusiame, smulkiais lašais krap
nojančiame danguje tos pašiūrės
rymojo dar liūdniau. Mes bailiai
dairėmės vienas kitą ir mums
susikalbėti jau žodžiai j^ebuvo
reikalingi. Atvažiavom, štai, čia
ieškoti laimės, kurios nepali
kom, kurios juk nerado šimtme
čiais tose pašiūrėse gyveną juo
di, rudi, gelsvi ir balti, tačiau
tokie pat kaip ir mes žmones.
JONAS G.
O Ii E
i e u v i u
Namų Maliavotojas
Popieriuotojas
Apkainavimas ar patari
mas reikale jusų namo
pagražinimo suteikiama
nemokamai.
DIRVĄ UŽSISAKYTI
galima ir šiandien, nera reikalo
laukti nei metų, nca# mėnesio
pabaigos!

FRIENDLY FLOWER SHOPPE
time only we are
price to only
Imagine! This powerful 17-inch G-E Black-Daylito
TV Set in Genuine Mahogany Veneer (not metal
ila^fic), with custom-built matching base—at a
hhtory-making price. You can count on a stand
out picture wherever you live—in a crowded cily—
or in a far-away area. Only a few of these bar
gain sets at this price—if you want one, act nowl
S U O I S U N I U E
6921 Wade Park Aye. EX 1-0911
495 East 123rd St.
Telef. POtomac 1-6899

xml | txt