OCR Interpretation


Dirva = Field. [volume] (Cleveland, Ohio) 1915-current, December 20, 1951, Image 3

Image and text provided by Ohio Historical Society, Columbus, OH

Persistent link: https://chroniclingamerica.loc.gov/lccn/sn83035604/1951-12-20/ed-1/seq-3/

What is OCR?


Thumbnail for

4"*' vi -,
,'
'Jt*
I
1
't s.) -t-'., „,
•p r, a*
t,
v,
į,
v
"1
•K'
.F
.- •.
~J*
v
1'
Nr. 51*1951 gruodžio 20 d.
Baigiantis Lietuvos krikšto
sukaktuvių metams, vietinė Per
kūno Garbintojų draugija pa
kvietė Joną Pakrantj papasako
ti jiems ką nors apie Mindaugą.
Draugijos pavadinimas jį sudo
mino, ir jis ilgai negalvodamas
paskaitą skaityti sutiko, nors,
kaip paskum pasirodė, tie "gar
bintojai" nieko bendra su se
nuoju aisčių tikėjimu neturėjo
ir aplamai nieko nenusimanė
apie tuos dalykus. Kodėl jie pa
sivadino "Perkūno Garbintojais"
jam nepavyko išaiškinti, nes ir
patys draugijos nariai apie tai
nieko negalėjo pasakyti. Grei
čiausiai. jie pasivadino tokiu
skambiu vardu lygiai dėl tos
pačios priežasties, kaip kad jo
niškiečiai pasivadino Joniškie
čių Klubu, mažeikiečiai Ma
žeikiečių Draugija ir 1.1. Paga
liau, tai buvo antraeilis dalykas.
Pakrantis, gavęs pakvietimą, pa
galvojo, kad geram lietuviui nuo
Visuomeninio bei kultūrinio dar
bo atsisakyti būtų tiesiog gėda
Jf todėl numatytą dieną nuvyko
Draugijos patalpą skaityti sa
vo paskaitos.
Kuklioje Draugijos patalpėlė
je
susirinko Pakrantis su
skaitė 17 Perkūno garbintojų.
Visi klausytojai buvo senyvo
amžiaus, klausėsi paskaitos at
sidėję, nors vienas kitas pa
skaitos pabaigą ir užsnūdo, bet
tai nieko... žodžiu, viskas pra
§jo sklandžiai ir tiek paskaiti
ninkas tiek klausytojai buvo pa
tenkinti. Draugijos pirmininkas
jam
padėkojo,, kviesdama^ savo
draugus paploti "mūsų išmoks
lintam svečiui". Su ramia sąži
ne Jonas Pakrantis grįžo namo
ir
kitą. dieną beveik apie savo
paskaitą pamiršo.
Tačiau jos nepamiršo. *, JKas
nepamiršo Pakrantis net nemo
kėjo tų žmonių ir apibūdinti. Jis
nieku būdu negalėjo įsivaizduo
ti, kad jo klausytojų tarpe būtų
galėję būti "korespondentų".
Jam atrodė, kad tie visi pagy
venę vyrai negalėjo domėtis bet
kpkių korespondencijų rašymu,
ga žemė, ją galėtų pagražinti nors snie
gas jis miškuose užaugina pasakas,
iš šiaudinių stogų daro karalių karū
nas, ir jo spalvos negali užtemdyti nie
kas.
t'-.
1
.* r*
N v
Niekas? kažkas juokiasi,
kaipfis! žmones? Kaip ant baltos
staltieses puotos vyną, taip ramiai už
lieja jie ir sniegą artimo krauju.
Kraujas, atsidūsta žmogus ir
tvirtai sako: Tačiau kartais tatai
būtina argi nusikaltimas nudažo
sniegą ten, mano namuose, kur vyrai
ginasi nuo milijonus kartų gausesnių
plėšikų ir neretai jveikia juos?
Šitie vyrai. Nesitikėti iš niekur pa
galbos, žinoti, kad jų vienintelis sąjun
gininkas žemėj yra tik jie patys, vie
nintelis, kas neišsigina jų, yra mirtis
žinoti, ir, vis dėlto, kovoti. Visada.
Juk tokie pat buvo jų broliai, tėvai, ir,
gal būt, kariaujančiuose miškuose sle
piasi dar ir tie patys, kurie anais kūri
mosi laikais neskaičiavo, kokios jėgos
gula ant jų tiktai laikėsi: mūsų že
mė yra tiktai mums, ir laisva žemė.
Ir jie ėjo per visas kautynes, per visus
#avo miestus, kurie buvo atsikovojami
Iš užgrobikų, kas jie bebūtų, jie ėjo
ir jis su jais.
Antroje gruodžio pusėje, nesiruoš
iami švęsti linksmų ilgų švenčių šilta
me užpečkyje, prastai ginkluoti, men
kai apsirengę, jie vadavo Radviliškį iš
bermontininkų.
Ech, jūs mano vyrai žmogaus
'T' '..
,* V
SIMTANUOŽIMTINIS LIETUVIS
o n a s a k a n i s A e i k o e Vyt. Alantas
Jonas Pakrantis skaito
apie Mindauga
bet kas žino? Gana to, kad po
keleto dienų viename kairiosios
srovės laikraštyje Pakrantis ra
do tokią "korespondenciją":
Mūsų mieste jau 30 metų sėk
mingai veikianti Perkūno Gar
bintojų Draugija andai suruošė
paskaitą savo nariams apie Min
daugo krikštą. Paskaitą skaitė
tremtinys, labai gerai žinomas
smetoninės Lietuvos fašistas,
Jonas Pakrantis. Be to, iš jo
vadinamos paskaitos paaiškėjo,
kad jis ne tik fašistas, bet ir
klerikalizmo aršus gynėjas bei
garbintojas. Mindaugą jis pada
rė kaži\t kokį apaštalą, beveik
šventąjį. Klausantis jo plepalų,
atrodė, kad klausaisi ne rimto
paskaitininko, o kamendorėlio,
kuris moko davatkėles kaip at
verti vartus "ing viečastį". Te
gul jis nemano, kad mes čia tokie
mulkiai, kuriuos gali vedžioti
už nosies visokie subankrotavę
fašistėliai. Mes norime išgirsti
rimtą žodį, o pasakėlių klausytis
mums pervėlai: pakankamai u
prisiklausėme iš savo bobučių.
Mums visai aišku, kad Mindau
gas savo širdyje niekados ne
buvo tikras katalikas, kad jis
krikštą buvo priėmęs tik iš po
litikos, kad jis tikėjimo pančius
nubloškė ligi tik praėjo reikalas
ir kad jis mirė kaip geras stab
meldys. Tad nėra jau čia ko taip
kelti krikšto nuopelnų ir nėra
Ha ko mums taip piršti vadina
mos katalikybės, nes tas tam
sybių tikėjimas atnešė Lietuvai
gymiai daugiau žalos, kaip kad
naudos....
Pakrantis skaitė
ir
T**'"'*$&??'?
v
netikėjo
savo akimis. "Korespondentas"
supylė tas eilutes visą savo
pagiežą, kuri, matyt, nebetilpo
jo mažutėje širdelėje. Kodėl, u
ką, Pakrančiui buvo didelė mįs
lė. Nebūtų galima pasakyti, kad
ta "korespondencija" būtų Pa
krantį įžeidusi ar užgavusi, bet
jo krūtinę užgulė koks koktu
mas. Negalima gi įsižeisti, kai
koks pusgalvis pagriebia dumblo
saują ir apdrebia tavo drabužį
tau dėl to tik nesmagu ir tu no
rėtum pamurdyti tą neprausta
burnį po tą patį dumblynėlį, ku
riuo jis kitus drabsto, kad pats
pajustų jo skonį. O gal jis to
1
-•'-i'
skonio nebepajustų, nes pats vi
są laiką besiknaisiodamas po
šiukšlynus greičiausiai bus jau
seniai praradęs bet kokio pa
dorumo bei džentelmeniškumo
skonį...
Kitą dieną ^Pakrantis gavo de
šiniosios pakraipos laikraštį, kur
apie jo paskaitą buvo taip para
šyta:
Mūsų mieste seniai gyvuoja
kažin kokia Perkūno Garbintojų
Draugijėlė, kurios visas veiki
mas tik tuo ir tepasireiškia, kad
kada negada ji suruošia kokią
paskaitėlę ar šiaip kokį parengi
mą. šiomis dienomis ji suruošė
paskaitą apie Lietuvos kirkštą.
Paskaitą skaitė visuomenės "vei
kėjas" Jonas Pakrantis, kuris
Lietuvoje, kiek mums žinoma,
buvo didelis smetoninio režimo
rėmėjas. Jo paskaita, gal būt,
ir būtų buvusi nebloga, jei jis
nebūtų vienašališkai nukalbėjęs
apie Mindaugo asmenį. Jis jį
padarė kažin kokį stabmeldybės
"apaštalą", aisčių tikėjimo karš
tą gynėją ir 1.1., nors iš tikrųjų
jis buvo tikras krikščionis ir ge
ras katalikas, pagaliau, juk jis
dėl krikščioniško tikėjimo ir žu
vo. Perkūno Garbintojų draugi
ja žinojo ką pakviesti paskaiti
ninku. Pakrantis yra ne mažes
nis Perkūno garbintojas, kaip
ir patys Draugijos pariai. Jie
nemato, kad Lietuva jau 700 me
tai yra įsijungusį krikščioniš
kąjį pasaulį ir užmiršta, kad
svaičiojimai apie stabmeldybę
yra vaikų darbas. Mindaugas
yra krikščioniškos katalikiškos
minties pradininkas mūsų isto
rijos didžiajame posūkyje ir tik
kaip apie tokį mes galime kal
bėti ir daryti išvadas. Daryti
iš jo stabmeldybės šulą yra ne
rimta ir neteisinga. Taip dary
damas Pakrantis tik iškraipo
istorinius faktus ir klaidina vi
suomenę. Ir bendrai mums at
rodo, kad apie istorijos dalykus
teturėtų kalbėti tik istorikai:
visuomenės "veikėjai" galėtų
pasirinkti sau artimesnes temas,
kurias nagrinėdami neprikalUė
tų tokių absurdų...
Jonas Pakrantis*ėmė kvatotis
net nebaigęs skaityti "kores
pondencijos". Du "koresponden
tai" dveji akiniai! Bet kaip ga-
veidas nušvinta ir jo akys šypsosi, jis
vadovaujamai ir plačiai mostelėja ran
ka. Su ta sauja žmonių reikėjo ir
siausti iš šono, reikėjo ir pulti. Ir kiek
tebuvo tos artilerijos. Dieve, koki6s
puikios buvo tos dienos, kai mes patys
galėjome išvaryti savo priešus, patys
savi kareiviai. O viršila Mažutis?
Kur gi tu esi dabar, mano virši­
la? sako jis, ir ateina jo paties bal
sas iš už metų metų!
"Viskas tvarkoj, viršila? Nak
vynės yra?" i
Stambus žemaitis juokiasi, tary
tum žvengdamas, ir baubia atsakymą:
"Tvarkoj, tamsta vade: tokioj
^iržinėj prezidentas gali miegoti".
"Arkliams pašaras geras?"
"Merga po vaiko galėtų ėsti",
rimtu veidu kalba viršila, jis fanatiš
kai rūpinasi kareiviais ir dar labiau
arkliais gražiai turėjo atrodyti jo
juodžiai ar bėrieji, kai grįžo namo ir
įsitaisė savanorio sklype.
Ir staiga žmogų suima keistas
skausmas:-— O kas gi dabar važinėja
manaisiais? sako jis, ir tarytum
tais žirgais užkinkytos lekia mintys
tiesiai namus, puola šuoliais šimtus
kilometrų, tūkstantį ir daugiau, ir štai
jau darda tiltas per Širvintą, šnera
upė ne, pirmiau niekuomet nebuvo
įsiklausęs, kad vanduo gali kalbėti, ir
kiek daug paukščių gyveno pakrantės
krūmuose to anksčiau nebuvo regė
jęs,. Ką mes raatėme jtada, galvo­
T" \f
fe-
ė.
y
V- iHC .$*' ^i-, s*,-
rf I V-:, ff-
.i ,«. ~r tf*&-"
-t"
paties
-,5Ą.
y
v
I V A
to ir broliai
DĖL MOKYKLOS
BROOKLYNE
Kažkoks P. N. bandė atsakyti
V. Klevo straipsnį "Mėtymasis
šalis" (Vienybė, nr. 47), ta
čiau jis pakalbėjo ne tema.
Tiktai pareiškė panegiriką dėl
klebono ankstybesnių nuopelnų,
kurie tuo tarpu iki šiol nebuvo
liečiami.
Be jau suminėtų V. Klevo fak
tų, reikia pabrėžti, kad nei de
legacija, nei atskiri tėvai ir ap
skritai lietuvybe besisielojantie
ji nenori reformos įmanomos
per vieną dieną atlikti ir kant
riai jau penktas mėnuo lankia.
Ir niekas, manau, nebūtų išėjęs
spaudą, jei viskas eitų palan
kia prasme be incidentų, jei pats
klebonas būtų laikęsis duotojo
žodžio, nedvejojęs ir nuoširdžiai
skaitęsis su tėvų pageidavimais.
Gerai žinoma, kad klebonas
spalio 20 d. atvykusiai delegaci
jai buvo beatsakąs neigiamai ir
tik po dviejų valandų trukusio
įrodinėjimo grįžo prie anksty
besnio pažado: "... dėsiu pa
stangų", tačiau susidaręs netik
rumas išnyks tik tada, kai litu
anistika kurią nors dieną bus
įvesta, jei tai sulauksim.
Įima iš to
dalyko pada­
ryti dvi griežtai priešingas iš
vadas, Pakrantis, pripratęs gal
voti logiškai, irgi negalėjo su
prasti. Jam dingtelėjo galvą,
kad "korespondentai" rašo arba
pagal gautas iš redakcijų griež
tas instrukcijas arba jų sme
genys jau taip persigėrusios tam
tikromis spalvomis, kad jokių
kitų spalvų jie nebeįstengia
įžiūrėti. Jam staiga tų žmonių
pagailo: juk, tur būt, labai ne
beįdomu gyventi matant tik vie
ną spalvą! Bet gaf tie žmones
panašūs pelėdas,, kurios tik
tamsą mėgsta ?...
Išgirdusi vyrą juokiantis f€jo
iš kito kambario Birutė ir pa
klausė kas jį taip pralinksmino.
Skaityk, jis padavė jai
abu laikraščius.
Birutė atsidėjusi perskaitė
abi "korespondencijas*' ir rim
tai tarė:
Mano nuomone, iš tokių
dalykų reikėtų verkti, o nesi
juokti:' juk"
tai
ligonys...
nebepagydomi
ja jis kaltai, ką matėme kai galė
jome matyti, palyginus su tuo, ką
įžvelgtume kai nebegalime: tarytum
mūsų batus netyčia įkrito paparčio žie
das ir atvėrė nuostabius regėjimus.
Štai, įeini sodą, tą jauną, savo
sodą ir matai, kad jis yra gyvas ir
kenčia, kaip žmogus, ir kenčia ne tiktai
speigą. Ir stovi tarp tų medžių, klau
saisi ir žiūri, ir toliau nebeišdrįsti eiti,
pagalvokite, net mintis neturi drą
sos prieiti savo namų tvartus ir pasi
žiūrėti gyvulių. Ne, šaukia min
tis, nereikia: tu tik prisimink, kaip
švelnia ranka esi glostęs ėriuką ir kar
vę, kaip tavo žmonai pašaukus rink
davosi visi šeimininkės balsą ir tavo
sūnus didelę draugo meile brangino
juodbėrį. Nereikia nė įsitikinti kas yra
atsitikę su jais visais, tegu mūsų at
mintyje jie tebestovi kiekvienas toje
vietoje, kurioje juos palikome.
Ir kaip dabar tu įeitum namus?
Jie buvo pašventinti nuostabiais išgy
venimais meilė dėjo jiems pamatus
ir klojo stogą, kilni šeimos dvasia ne
užmigdavo naktį nei nustodavo dieną
juos saugojusi ir kiekvienas įėjęs ten
jautė pagarbą. Argi ne čia gimė tavo
kūdikiai, ir jų vaikiškos ašaros yra iš
barstytos visur, o jų juoko yra dar
daugiau.
Laisvi ir pilna sauja činšininkų
rankos dalinosi savo geru su neturin
čiais, ir joks elgeta nėra išėjęs iš ten
nesųšelptas. 0 taipgi lankydavosi links­
„w rwį
Be to, delegacija davė pavyz
džių, kaip tas kliūtis nugalėti (iš
patyrimo, okupacijose bei trem
tyje) jau pokalbio metu ir iš
siaiškinta, kad nei kitataučiai,
nei lietuviai tokiu atveju vieni
kitiems netrukdys. Tai nebe pir
mena ir Amerikoje. Nagi paga
liau žmogus aplinkybes nugali,
bet ne aplinkybės žmogų.
Taipgi žinoma, kad klebonas
tuo tarpu nori užsistatyti tais
vykstančiais lituanistikos kur
sais, vadinas, tuo, kad nemoka
mai parapiečiai gauna' patalpas
ir ta proga priminti, kam čia
dar ir su lituanistika prapinėje
mokykloje prasidėti. Tokia kle
bono nuomonė buvo iki spalio 20
dien. Ir ar ji nepasikeitusi
lauksime paties klebono įrody
mų, ne žodžiais, bet darbais.
~K'
'iižS.
Kalbant apie pastogę parapi
jos mokykloje, tektų ir tūlam
P. N. apgailestauti, jei su tei
sybė jis nori gyventi, kad ką
jau kalbėti apie pasauliečius, jei
šioje parapijoje nebuvo prieglau
dos mūsų žymiam kunigų semi
narijos profesoriui kanaunin
kui, (kuris giliais religinio tau
tinio atspalvio pamokslais raf
mindavo tremtinius) jis tu
rėjo išsinešdinti. Ar nėra skau
du tai žinoti tremtiniams!
Kad tremtiniai dar tebeturi
savo širdyse dvasinio stiprumo,
kurį išreiškia "Marija, Marija"
bei kitomis religinėmis praktikos
formomis tai jų atsineštinis
turtas iš laisvosios Lietuvos pa
rapijų. Ir čia to turto nenori
prarasti.
Tūlas P. N. (žiūr. Vifenybės
nr. 48) gal ir nežino kreipda
masis "Kantrybės, broliai nau
jakuriai", kad lituanistikos įve
dimu yra susirūpinę ir' senieji
Amerikos lietuviai, su kuriais
tuo reikalu pradininkai jau yra
suėję kontaktą būdingas se
nųjų lietuvių pareiškimas: "Mū
sų vaikai kalbėjo lietuviškai šei
boje, bet kai tik pradėjo eiti
mokyklą ir mokiniams skiria
mas pamaldas, kur kažkodėl nei
lietuviškų giesmių, nei lietuviš
ko pamokslų nebuvo, tuojau me
tė savąją kalbą".
Kai dėl minimo patriotizmo,
tai geriau atidėti kalbą geres
nei progai, nes dabar reikalas
eina apie bendrą lietuvybės iš
laikymo darbą, nematuojant pa
triotizmo nei senųjų, nei naujų­
mi geri žmonės, svečiai ir draugai
argi tu nori pamatyti kas dabar sėdi
už tų stalų, kurie anuomet kėlė vaišių
gausumą, visos sodybos derliaus grožį?
Nori pasižiūrėti, kur kabo gražus klas
tingos lapės kailis, ir pilka vilkb išna
ra, ir šerno iltys tavo medžiokles
pasididžiavimas?
Ne, sako garsiai žmogus,
nieko nenoriu žinoti, nenoriu! Ir nega
liu, --susijuokia jis karčiai. Ką aš
galiu sužinoti, stovėdamas čia, ir žiū
rėdamas vokišką daržą, trečią kartą
ištremtas? Trečią, sako jis be
viltiškai, ir galvoja apie išvykusius vi
sur, gyvenančius kaip patys išmano, ir
galvoja apie trupinius, paliktus sulesti
nežinomam laikui jis galvoja apie
dukterį sergančią mergaitę, galvoja,
kaip iš savo namų žmonės veža savo
brangius ligonis svetur gydyti, ir kaip
dabar neįsileidžia daugelio dėlei vieno
sergančio, jis galvoja.
Ir staiga nusisuka nuo lango ir
šaukia savo vyresnįjį:
Išeinam pasidairyti, gal, vis dft*
to, kas nors yra panašaus Lietuvą?
Koks nors debesis, ar ežia laukuose.
Už namo tiesiasi rugių laukai, Ir
kai jie žengia pro šalį, sūnus susimąs
to:
Klausyk, tėte, kaip gi čia jau­
čiasi jauni želmenys? Namie jie mie
godavo visą žiemą po sniegu tarsi pa^
taluose, o čia vos iškiša nosį, zuikis
tuojau gali nurauti. O, pašoka jis,
l"-:i'
jų, nes tai labai opus reikalas.
Kantrybės niekam netrūksta,
tačiau negalima atsiduoti aklai
laukimo politikai, vis negaunant
aiškių garantijų. Juk senieji lie
tuviai yra, išlaukę 40-50 metų ir
šiandien jų kantraus laukimo
vaisiai aiškūs žymi dalis jau
nimo nusisuko nuo mūsų visuo
menės. Tuo tarpu naujakuriai,
kiek rodo kelerių metų praktika,
kai kur linkę nutautėti kone de
šimčią kartų greičiau ...
Taigi visų vadovaujančiųjų ir
gilių patriotų pareiga ne lūku
riuoti, bet išvien stotį lietuviš
kojo švietimo darbą. Juk Ame
rikos lietuvių tikrasis rnūsų at
sikvietimo tikslas atšviežinti
lietuvybę, kuri, seniesiems ve
teranams einant kapus, gęsta,
štai ir ateina švieži darbininkai
tą patį darbą.
Viktoras Vaičėnas
nitiiiijiiim
Mfcttbb/M*
.»' w,-,j *-i*?$u^,''3|
OGt95
•i
#1:"/*' ^,1
•'.
ROCHESTERY KARO
INVALIDAMS
SURINKTA $132
Kariuomenės šventės minėj
mą Rochester'yje suruošė A.L.
S. "Ramovės" skyrius. (XI.
d., sekmadienį).
&v. Jurgio bažnyčioje buvo at
laikytos iškilmingos pamaldoil
už žuvusius ir mirusius kariv#
ir partizanus.
Vakare parapijos salėje
kus ir B. Velminskas.
Kariuomenės šventės prog*
buvo nusiųstas sveikinimas geiu
S. Raštikiui. Lietuvos Karo in
validams suaukota $132.40.
lidams suaukota $132.40. P. S.
,~ZU* **,& ^,t
ff!
.-'•!
įvy­
ko minėjimas. Buvo išklausyt*'
buv. Lietuvos Kariuomenės Va*
do gen. S. Raštikio paskaita
apie mūsų kariuomenę. Po to
sekė meninė dalis, kiirioje pasi
rodė vyrų sekstetas, vadovauja
mas muz. P. Armono, akordeo
nistas V. Jankus pagrojo keletą
maršu. Eilėraščiais paįvairino
programa R. Vilūnaitė, S.
CLOCK'fttM0
žiūrėk, tėte!
Per keletą žingsnių nuo jų sėdi
sau zuikis, ir tėvo rankos sudreba, mė
gdžiotojo rankos.
Ach, tu, proletare nelemtas,
sako jis, net ir tu žinai, kad a£
neturiu šautuvo.
O kai jie eina toliau, jie pamato
kitą, ir dar vieną, ir dar vieną.
To tai jau perdaug, sako tė­
vas, jis suka namus ir barasi: Be
gėdžiai! Viskas čia darosi atbulai, šita
me netikusiame krašte: tikriausia kur
nors koks užsilikęs baronas laksto kiau
ras dienas nerasdamas net varnos tai
kiniui, o šitie pilkiai mums po smakru
maivosi, žino, bjaurybės, kad namie
tokią smulkmeną ir akies nekreipda
vau: baisus čia grobis zuikis!
Kai jie priėjo vėl savo slenkstį,
mažasis sūnus laukia jo, ima jo ranką
ir traukia vidi§.
Matai? Matai kokią eglutę at­
sinešėm iš miško? Toli reikėjo eiti, aš
eiguliui atidaviau visą savo šokoladą,
bet eglutė tokia, kaip namie, ar ne?
Tėvas žiūri ir paliečia pirštais: eg
tikrai eglė. Jis perbraukia ranka per
akis, kažkoks džiaugsmas skaudžiai pa
liečia širdį tarytum atėjo pasveiki
nimas nuo Širvintos krantų.
(Pabaiga)
i
Jau­
s
i
k vl
i
5
įfSs
S»P
i rt'k
^'SCTv
Ti
i

Wakes you to sweet
music. Turns appli
ances on or off. Turjis
itself off after you
go to sleep. Accurate
General Electric clock tells
time even in the dark. In
Persian red, alabsstrr ivory,
Congo brown, or
porcelain white. O 9
Model 535
S U O I S U N I U E
6921 Wade Park Ave. EX 1-0911
Model 515
WORLD'S MOST POWERFUI
CLOCK-RADIO
Has extra tube to bring ill
distant stations sharp and
clear. This deluxe G-E has all
automatic features described
above. In deep QQa||
cordovan plastic. Ow

xml | txt